It cannot be seen, cannot be felt, Cannot be heard, cannot be smelt, It lies behind stars and under hills, And empty holes it fills, It comes first and follows after, Ends life, kills laughter
 
rodiklisrodiklis  Narių sąrašasNarių sąrašas  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Įėjimas / išėjimas / koridorius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
Pereiti prie : Previous  1, 2
AutoriusPranešimas
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Pen. 28 06 2013, 11:44 am

Nereikėjo ypatingai stengtis, kad tamsiaplaukė vis apdovanotų aplinkinius ir patį Keviną šypsena. Būnant šalia Kevino nematoma jėga truktelėdavo aukštyn virvutes, laikančias lūpų kampučius ir mergina beveik visada puošdavosi bent nedidukas šypsnis, negana to, jis buvo pats nuoširdžiausias - toks, kokį gali iškviesti tik mylimas žmogus. Keletai sekundžių prigludusios Kevino lūpos privertė pražvalėti Kailą ir visiškai sugrįžti iš pasaulėlio, kuriame blaškėsi. Kiek įmanoma ilgiau užtempusi netikėtą ir dėl to tik dar saldesnį bučinį, mergina paleido tolstančias vaikino lūpas ir tyliai, svajingai atsiduso. Kad ir kiek bučinių juos ne kartą susiejo, vis tiek jų nebuvo gana ir kiekvienas iš jų palikdavo tokį pat stiprų efektą, sudrebindavo iki pat gelmių, užimdavo kvapą ir pakylėdavo aukštyn. Pasekusi vaikino žvilgsnį, ji nieko įdomaus nepastebėjo, tad permetusi per jo pečius savo ranką, kuri iki tol švelniai glostė skruostą, prisiglaudė skruostu prie vaikino peties ir užsimerkė. Aplink tvyrojo tokia ramybė ir tyla, kad ji sugebėjo išgirsti kitapus gatvės besišnekučiuojančią senolių porelę. Atmerkusi akis, Kaila tuojau susirado juos žvilgsniu ir šiek tiek palydėjusi, vėl užsimerkė. Kam jau kam, o senyvo amžiaus žmonėms ji siaubingai nepavydėjo, kadangi nesugebėjo įsivaizduoti savęs tokios. Senos, sukriošusios, susiraukšlėjusios, išsunktos ir niekam nereikalingos. Jeigu būtų žmogus, dėl skaičiuojamo amžiaus pati veikiausiai savomis kojomis nepaeitų ir riedėtų invalido vežimėlyje, o gal jau seniausiai gulėtų trijų metrų gylyje po žeme, o štai dabar dar tik pradėjo naują gyvenimo etapą, kurį, atsižvelgiant į gamtos dėsnius, turėjo seniausiai pereiti ir palikti praeityje. Tamsiaplaukė nusijuokė drauge su Kevinu, kai šis pareiškė, kad būtų ją susiradęs ir suvalgęs. Tai nuskambėjo išties juokingai, nors turėjo ir dviprasmišką potekstę, kuri galėjo turėti kur kas blogesnę prasmę, negu vaikino panaudotoji.
-Matosi, kaip tau tai pakenkė. Visas perbalęs, sulysęs, pakrikusių nervų. Mano savanaudis vargšelis,-atmerkusi akis pasakė krypuodama galva į šonus, taip pabrėždama suvaidintą pasibaisėjimą ir apgailestavimą. Atradusi dar vieną Kevino silpnybę, Kaila mintyse tarsi išsitraukė nematomą sąrašą ir įtraukė kutenimą į jį. Žinos, kokiu būdu galima nuginkluoti Keviną, kai šis išsidirbinės ir prisiprašys tokių griežtų priemonių ėmimosi.
-Mokytojas?,-jau nuoširdžiai nustebusi paklausė ir tuojau plačiai išsišiepė. Tiek nuostaba, tiek šypsena nebuvo suvaidintos ir tuo labiau pašiepiančios. Jai pasirodė, kad tokia profesija jam turėtų puikiai tikti. Jo charakteris ganėtinai lankstus, o ir jo gebėjimas bendrauti, paprastumas ir lašelis to vaikiško nerūpestingumo puikiai įsimaišė ir sukūrė kiek pasimetusios, bet puikiai tokiam darbui tinkamos asmenybės portretą. Reikėjo tik nediduko spyrio į subinaitę ir štai, še jums puikus mokytojas, sugebėsiantis palenkti į savo pusę didžiausius nenuoramas.
-Iš kur tiek nepasitikėjimo savimi, ką?,-tuojau paklausė ir vėl su tuo pačiu susirūpinimu, kuris kiek anksčiau ją jau lankė.
-Atsakomybės niekur neišvengsi, Kevinai. Jos reikalauja visur, tad reikia susiimti ir skirti šiek tiek daugiau dėmesio, o po kiek laiko viskas gausis savaime. Atsakingumo išmokstama. O su nepažįstamu žmogumi gi susipažinsi. Šito irgi neišvengsi. Nauji kolegos, nauji mokiniai, niekas neužsilieka ten pat amžiams, tad belieka priprasti. Svarbiausia nebijok,-atskaičiusi jam savotišką pamokėlę patraukė ranką nuo vaikino pečių ir pirštą priglaudusi prie jo smakro, vėl kilstelėjo nunarintą galvą aukštyn. Švelniai besišypsodama mylimajam, Kaila palinko link jo ir pabučiavo lyg padrąsindama.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Št. 29 06 2013, 10:28 pm

Atrodo, nieko gero jis tame priešais jį pastatytą namą nepamatė, bet kažkodėl Kevinas savo dėmesį nukreipė ties juo, lyg būtų kažkokį stebuklą pamatęs, trumpam nutrūkdamas nuo pasaulio, bet apie nieką daugiau nebegalvodamas. Tik po keliolikos sekundžių jis vėl grįžo ties Kaila ir išvydęs, kad ji taip meiliai prisiglaudusi skruostu jam prie peties, nusišypsojo maža, nuoširdžia šypsenėle. Taip netyčia užmamatęs merginos plaukų sruogeles, kurios netikėtai per vėją neklaužadiškai atsidūrė ant Kailos veido, vaikinas pūstelėjo šiltą orą, norėdamas, kad jos tvarkingai grįžtų į savo vietas, bet pamatęs, jog jos plaukų sruogos neklauso jo, Kevis abiejų rankų pirštais suėmė tas sruogeles ir gražiai sutvarkė. Pabaigęs, jis pabučiavo Kailai į viršugalvį, o tada viena ranka apsivijo per jos liemenį, užmesdamas ranką jai per nugarą. Betvarkydamas merginos plaukus, Kevinas pastebėjo, kad ji žiūri į kitapus stovinčius ir besišnekučiuojančius pagyvenusius žmones. Jam kažkodėl jie pasirodė mieli, tad vaikino lūpose savaime atsirado šypsena, nors ne tokia nuoširdi, kaip jis šypsosi Kailai, mat ta šypsena, kurią jis apdovanoja šią gražuolę, yra iš visos širdies, pati nuoširdžiausia ir skirta tik jai, tokia šypsena jis nesišypso niekam kitam, tik jai. Dabartinė šypsena veikiausiai buvo jam pačiam arba tiems senukams, stovintiems tolėliau. Pats Kevinas neretai pagalvoja, kad geriau jau būtų mirtingas, o ne kažkoks išsigimęs individas, kuris nei miršta, nei mirtinai susižaloja... nors ir tasai sugeba vos ne iki mirties nukraujuoti. Jeigu tik būtų pasirinkimas, Kevinas jau geriau būtų žmogus, o ne mišrūnas. Kai yra jis prisiklausęs, kad yra tokių būtybių, kurios tūkstančiais metų jau vaikšto šia žeme, jam pasidaro negera. Jis puikiai suprato, kad pats tiek niekada neišgyvens, išprotės greičiau.
-aš visada perbalęs ir sulysęs, jei nepastebėjote. Bet pakrikusių nervų? Iiiir savanaudis? what?-susiraukęs paklausė, pažvelgdamas į ją įtariančiu, bet tuo pačiu ir kiek pasimetusiu žvilgsniu. Patartina Kevino nekutenti, mat galite nuskristi į kitą patalpos pusę arba išlėkti pro langą. Jeigu esate viduje. O jeigu lauke, gausite nemokamą kelialapį į krūmus.
-o aš labai dažnai esu nepasitikintis savimi, turėtum prie to priprasti. Arba man reiktų daugiau pasitikėjimo...-paskutinį sakinį jis pasakė veikiau sau, tyliai ir po nosimi, vos ne burbėdamas kaip senas diedas.
-žinau, žinau... Bet vistiek, jeigu mokyčiau kokius paauglius.. Dieve mano, aš tikrai neištverčiau. Ar esi mačiusi šių laikų jaunuolių požiūrį į mokytoją? Graudu net žiūrėti, ypač prisiminus, kaip anksčiau vertinamas mokytojas buvo..-ištarė pasipiktinęs, kaip tikras pagyvenęs vyriokas, nepatenkintas jaunimu. Kailos lūpos privertė Kevinui nuleisti garą ir tas prisilietimas vienu akimirksniu ištirpdė tą sukilusį mažą pyktį. Palinkęs šiek tiek į priekį, jis ėmė tęsti Kailos bučinį ir pats nepajutęs stipriau apsivijo ją per liemenį bei glustelėjo arčiau savęs. Jis sustojo tik tada, kai jam pritrūko oro, o tik atsitraukęs, jo giliai įtraukė.
-aš toks laimingas turėdamas tave, Kaila...-ištarė švelniu, ramiu ir tyliu balsu, žvilgsniu tyrinėdamas/valgydamas mylimosios veidą. Taip jo žvilgsniui beklaidžiojant merginos veidu, Kevino akys užkliuvo už jos rausvų lūpų, kurias prieš kelias sekundes juto savosiomis. Dar kartą įkvėpęs oro, Kevinas ėmė linkti arčiau Kailos, kol galiausiai jų lūpos vėl susidūrė.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Sk. 30 06 2013, 10:48 am

Tamsiaplaukė papurtė savo tamsių plaukų galvą, taip vėjais paleisdama Kevino triūsą ir numojo ranka, tarsi sakydama, kad pakaks kapstytis kur nereikia. Į tokias diskusijas, kaip, kad kodėl ji tariamai jį laiko savanaudžiu ir pakrikusių nervų - norėjo leistis mažų mažiausiai, nes, pripažinkim, gausis pasaka be galo ir nei vienas iš jų nenusileis. Iš tokių juokingų niekų dažniausiai ir kyla jų ginčai. Normalūs žmonės pykstasi dėl rimtų dalykų, o jiedu... Jiedu ir nebuvo normalūs. Du kvaištelėjai mišrūnai, paslapčia neapkenčiantys savo prigimties, bet visgi toliau besikabinantys į gyvenimą. Kita vertus, jeigu viskas yra taip, kaip yra, reiškia taip ir turėjo būti. Nėra priežasties nemėgti savęs, kad nesi nei žmogus, nei angelas, nei demonas, ar koks kitas sutvėrimas. Turėjai tokiu gimti ir gimei. Tarkim, būtų vienas iš jų gimęs žmogumi ir baigta, jų keliai nebebūtų susikirtę vien dėl amžiaus skirtumo, o būdami kažkuo daugiau, negu eiliniai mirtingaisiais, jei kartu įgijo ir naujų galimybių, dalinai pažabojo laiko tėkmę ir pasuko ją norima linkme. Kažkas iš aukščiau veikiausiai specialiai parinko jiems tokius gyvenimus, mat nusprendė, kad pasauliui visai nepakenks, jei atsiras ir viena, kita įdomesnė pora, sudaryta iš dviejų, ganėtinai skirtingų, bet kartu ir stulbinančiai panašių individų, kamuojamų nepaaiškinamo nepilnavertiškumo pojūčio. Išoriškai jiedu sudarė savimi pasitikinčių, dailių, protingų būtybių įspūdį, nors viduje virė visai kas kita. Bėgant metams po metų, Kaila jautė, kaip darosi vis sunkiau prisitaikyti prie aplinkos ir žvelgti pro pirštus į besikeičiančias pažiūras, tuo tarpu nepasiduodant pokyčiams ir pačiai. Sutapimas ar ne, bet sutikus Keviną, tai pasikeitė. Tapo kur kas lengviau būti savimi, nes mergina žinojo, jog jis ją pilnai supras, kadangi jo gyvenimo linija turi panašių linkių, kaip ir jos. Jiedu buvo sutverti tam, kad padėtų vienas kitam kulniuoti pirmyn ir pagaliau įveiktų tą, kas kamavo iš metų į metus. Pasitikėjimo savimi stoka buvo bene svarbiausias punktas sąraše ir Kaila tikėjo, jog jeigu Kevinas jau pagelbėjo jai vien pasirodydamas jos gyvenime, tai ir ji sugebės pagelbėti jam, pabaksnodama į nugarą ir stumtelėdama į priekį.
-Ne visi paaugliai nešti velnio ir pamesti, būna ir išimčių. Be to, nebūtinai turi dirbti su jais, gali mokyti pradinukus ar išvis... Dirbk, kad ir slaugos centre su ribotų gebėjimų vaikais. Tam tektų šiek tiek papildomai pasimokyti, bet tai ne pasaulio pabaiga,-išklausiusi jo dūsavimus ir skundus pasakė. Po trumpo bučinio tamsiaplaukė ir pati dūstelėjo, it kokia senolė ir plačiau nusišypsojo pamaloninta tokiais saldžiais vaikino žodžiais. Net sakyti nereikėjo, kad ji džiaugiasi ne ką mažiau negu jis. Vien pažvelgus į Kailą galima drąsiai teigti, kad ji - įsimylėjusi iki ausų ir pakylėta į pačią padangę. Kaip sakoma, ji yra pats laimingiausias žmogus pasaulyje.
-Aš irgi džiaugiuosi turėdama tave, Kevi,-pusbalsiu pratarė prieš susitinkant jų lūpoms o tuomet pasinėrė į svaiginantį bučinį. Nors erdvės ir buvo mažoka, ji sugebėjo pamažu pakeisti sėdimą padėti ir pilnai atsisuko veidu į Keviną, kojomis dalinai apsivydama vaikino liemenį. Vienos rankos delną priglaudusi ties jo krūtine, ranka šiek tiek įsirėmė, o kita ranka įsipynė į jo plaukus, kad eilinį kartą šiuos pataršytų ir sugadintų šukuoseną.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Sk. 30 06 2013, 6:00 pm

Kailai papurčius galvą ir vėl savo plaukus sujaukus, Kevinas išplėtė akis ir prasižiojo, le įsižeidęs dėl jos tokio poelgio, jis gi taip stengėsi sutvarkyti tuos plaukus, o ji viską paleido vėjais, dabar dar labiau suveldama. Paskui vaikinas pasijuto kvailai su tokia veido išraiška, tad jis pakeitė tą mimiką ir patempė lūpą, žvelgdamas Kailai į viršugalvį. Neištvėręs, jis delnais ir vėl suglostė jos plaukus, nenorėdamas, kad šie kristų merginai ant akių arba lūpų. Tie du taškai buvo Kevio žvilgsnio lankomiausi, tad geriau jau netrugdyti jam grožėtis mergina. Tas Kailos rankos mostelėjimas privertė Keviną susiraukti, mat ji paliko jį nežinioje, galbūt jis net nebūtų kažko pasakęs po jos žodžių! Jam tik buvo įdomu, ypač tai, kodėl ji jį pavadino savanaudžiu.
-aš nesakiau, kad visi, apėmiau viską bendrai, žinoma, kad yra išimčių. Jos visuomet pasitaiko. Gera idėja, Kaila. Reikės pasidomėti labiau apie tai,-linktelėjo, pritardamas tiek Kailai, tiek savo ką tik ištartiems žodžiais, o paskui dar ir nusišypsojo jai, lyg atsidėkodamas už idėją, kuri šiam kvaileliui kaži ar būtų šovusi į galvą. Iš Kailos pusės dabar Kevinas turėjo pasirodyti kiek keistokai, mat jis užsivėpsojo į jos kaktą ir susimąstė apie jos pasakytus žodžius, tad kuriam laikui nutilo ir beveik be emocijų vėpsojo į merginą, nors žvilgsnis vistiek išliko švelnus. Bet galbūt Kaila net nespėjo pastebėti keisto jo elgesio, mat Kevinas gan greit atsigavo, pagalvodamas, jog apsvarstys viską vėliau, dabar jis norėjo pasimėgauti mylimąja, kurią seniai beregėjo ir jis panoro bent kiek atsigriebti už tą savaitę, kai turėjo sėdėti prie motinos lovos ir slaugyti ją, Kailą jis tada galėjo matyti tik savo mintyse. Pasinaudodamas proga, kad mergina keičia sėdėjimo pozą, Kevinas trumpam atitraukė lūpas, taip nutraukdamas bučinį, tada įkvėpė oro ir nužvelgęs Kailą, vėl prisiglaudė savosiomis lūpomis prie josios. Bejausdamas tas minkštutes, švelnias ir saldžias merginos lūpas, Kevinas juto, kaip per nugarą perbėga šiurpai, o rankos vos vos sudreba. Būtų galima Kailos lūpas palyginti su saldainiu, tik kad tas saldainis niekuomet nesibaigia, nepraranda skonio ir saldaus kvapo, o Kevinas vis nepasisotina juo ir nori dar daugiau. Pajutęs Kailos ranką ant savo krūtinės, vaikinas savo vieną delną priglaudė prie jos pirštų ir kilstelėjo aukščiau, norėdamas, kad mergina justų jo greitą širdies plakimą, kurį sukėlė Kailos lūpos ir jos kiti prisilietimai. Kai jos ranka atsidūrė Kevio norimoj vietoj, jis savo dešiniąją ranką perkėlė ant jos kairiojo klubo, o kitą ranką priglaudė jai prie kaklo, visai šalia jos veido. Bebučiuodamas merginą, jis nykščiu švelniai kartkartėmis perbraukdavo per jos šiltą skruostą.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Sk. 30 06 2013, 7:57 pm

Nebūtų Kaila savimi, jeigu nepastebėtų net menkiausio pakitimo Kevino veido išraiškoje, tad kai šis savo didelėmis, mėlynomis akimis mąsliai įsistebeilijo į jos kaktą, tamsiaplaukė prisimerkė, bet vaikinui išlaikius tą patį, kone kiaurai perregintį žvilgsnį, ji jau ruošėsi spragtelėti pirštais jam panosėje ar netgi žnybtelėti į šoną, kad šis teiktųsi atsipeikėti. Kai to visgi neprireikė, ji atpalaidavo lengvai įtemptus veido raumenis ir, kaip jau buvo minėta - pakeitusi sėdėjimo padėtį, pabučiavo Keviną. Iš pradžių leidusi tiek sau, tiek jam pasimėgauti švelniu ir atsargiu bučiniu, pamažu žadinančiu visus pojūčius, mergina palengva klaidžiojo pirštais tarp vaikino plaukų sruogelių, kitą ranką laikydama ten, kur pats Kevinas ją perkėlė - prie jo tyliai, bet juntamai dunksinčios širdies, taip pat pamažu keičiančios plakimo ritmą iš ramaus į nerimastingo. Jai patiko, kad kiekvienas prisilietimas išprovokuodavo tokią mylimojo reakciją, kad jo širdis pradėdavo daužytis lygiai taip pat, kaip ir jos. O kam nepatiktų? Tai tik eilinį kartą įrodo, kaip puikiai jie vienas prie kito dera ir kokios, taip vadinamos cheminės reakcijos gali tarp jų vykti vos tik glustelėjus arčiau. Kas svarbiausia, viskas nesirėmė vien kūnišku geiduliu ir poreikiu jį nuraminti. Šalia visada sukiojosi ir nedorėlė meilė, atpūtusi pavasarį ir į jų širdis, ir į protus. Vieni teigė, kad meilė neegzistuoja, kad ji tėra tas pats geismas, anksčiau ar vėliau išblėstantis ir pasibaigiantis posūkiu į skirtingas puses, ieškant naujo susižavėjimo objekto, o kiti... Kiti šventai tikėjo, kad šis, apčiuopiamas, bet labai sunkiai atpažįstamas jausmas glūdi kiekvieno širdyje, tereikia tik daugiau laiko ir jis arba sužydi pačiais gražiausiais žiedais, arba nuvysta it nuskintų gėlių puokštė, nebegalinti pasiimti gyvasties gurkšnio iš žemės gelmių. Kaila taipogi visada priklausė tiems, kurie puoselėjo meilės idėją. Ji daugelį metų jos neatsisakė ir tik paskutiniu metu vilties žiburys ką nors pamilti taip priblėso, kad pasiliko tik saujelė žarijų, laukianti ko nors, ką galėtų pasiglemžti ir suliepsnoti tikra ugnimi, arba galutinai užgesti ir palikti merginą visiškoje tamsoje, be mylėti gebančios širdies, sielos ir kūno. Kevinas tapo jos išsigelbėjimu ir ta auka, kurią ji pasiglemžė į širdį įsileisdama dar niekada nepažintą jausmą - pačią svaigiausią meilės išraišką, besibraunančią į kiekvieną ląstelę, temdančia protą, verčiančią užgniaužti kvėpavimą, kai žvelgi į tą, kurį myli ir kuždančią širdžiai, kad įprastai mušama melodija čia nebetinka, reikia kitos, kur kas veržlesnės ir ištaigingesnės. Neprireikė nei minutėlės, kai mylimojo išsiilgusi mergina bučinį pavertė kur kas reiklesniu ir įbėrė tokių prieskonių, kaip neskausmingas Kevino lūpos krimstelėjimas ir timptelėjimas į save. Panorusi, kad tarp jų liktų kuo mažiau erdvės, tamsiaplaukė abi savo rankas perkėlė ant Kevino nugaros, tuo pat metu savuoju kūnu jau pilnai priglusdama prie vaikino. Ir visgi, savaitė nesimatymo puikiai atliko savo vaidmenį.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Pir. 01 07 2013, 12:24 am

Kevinas stengėsi bučinį išlaikyti ramų, atsargų ir trapų, lyg kas nors iš jo glėbio norėtų išplėšti mylimąją, bet ta pati jo mylimoji pavertė bučinį kur kas aistringesniu ir aršesniu. Iš tiesų, vaikinas slapta laukė, kol ji tai padarys, pats apsimetinėjo tik nekaltu avinėliu, tais savo mažais, švelniais prisilietimais. Nuo tos akimirkos, kai Kaila krimstelėjo Kevino lūpą, jis lyg degtukas greit užsidegė ir tapo nebe tokiu švelniu meškučiu, kokiu buvo ką tik. Dar labiau kryptelėjęs galvą šonan, vaikinas pravėrė savo burną ir liežuviu prasibrovė pro Kailos lūpas. Paleidęs liežuvį darban, nors greičiau tai buvo žaidimas, o ne joks darbas, Kevinas pilvu visiškai prisiglaudė prie merginos pilvo, taip pajusdamas, kaip jis juda, merginai bekvėpuojant. Kevino ranka ilgai neužsibuvo merginai ant kaklo, ji nuslydo iki Kailos liemens ir užlindo jai už palaidinės. Pajutęs tą lygią, šiltą odą, Kevinas matomai suvirpėjo, jis trūksmingai atsikvėpė. Vaikinas savo plačiais delnais ėmė tyrinėti nuogą Kailos nugarą vėl iš naujo, visiškai užsimiršdamas kur yra. Tik po gerų, kelių minučių, jis susivokė.
-neturėčiau...-pabandė ištarti, bet lūpos jo nelabai klausė, jos tenorėjo glaustis prie mylimosios. Prireikė kiek laiko, kad Kevinas vėl atrastų tarpą, tarp kurio galėtų pasakyti tai, ką norėjo,-neturėčiau tavęs laikyti lauke...-išmurmėjo pro bučinius, bet vis vien nenustojo godžiai bučiuoti merginos, lyg ką tik nieko nebūtų pasakęs. Jis nenorėjo, kad bučinys nutrūktų, nenorėjo eiti vidun, jam patiko ir čia, kur dabar yra, mat Kailą bučiuoti galėtų beveik visuose vietose, o ši vieta jam itin patiko, tik sėdėti nebuvo labai patogu ir kaimynai gali užmatyti, bet tas gaivus oras, susipynęs su Kailos kvapu tik ir lipdė Keviną prie šitų laiptų ir neleido paleisti Kailos. Jie ir čia nelabai tesimatė praeiviams, gatvė, kurioje gyvena Kevinas ypatingai rami, iš viso, retai, kada išvysi ką nors čia vaikščiojant. Pagrindinė gatvė atsiveria kiek tolėliau, paėjus gal penkias minutes. Nors ir buvo susitelkęs tik ties mylimąja ir jos lūpomis, Kevinas spėjo kelioms sekundėms susikoncentruoti ties varteliais, pro kuriuos galima įeiti į jo kiemą. Varteliai, kaip ir tvora, buvo gal aukščiau juosmens, bet vis šis tas. Vaikinas pasinaudojo savo galia ir užtrenkė vartus, pats krūptelėdamas nuo garso, kurio jis nesitikėjo. Kažkas iš vartelių išlūžo, bet jie liko užsidarę, Kevinas paskui nueis pažiūrėt, ką pridirbo ir pataisys... jei prisimins. Baigęs tą reikalą su vartais, Kevinas ir vėl grįžo ties Kaila, nors bučinio nebuvo nutraukęs, tik vienai sekundei nustojo judinti lūpas. Kol ji dar neatsitraukė nuo jo, Kevinas naudojosi proga ir mėgavosi merginos artumu.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Pir. 01 07 2013, 10:44 am

Kaila puikiai žinojo, koks vilkas slepiasi šio nekalto avinėlio kailyje ir taip pat neblogai išmanė būdus, kurių dėka galima tą vilką išvilioti lauk. Prieš meilų ir švelnų Keviną ji neturėjo nieko prieš, bet prieš aršų ir galbūt net šiek tiek gruboką - tuo labiau, kadangi tokiu jis tapdavo tik labai labai retai ir taip tik paįvairindavo situaciją. Skirtingai nei vaikinas, mergina turėjo šiokią tokią sadistės ir mazochistės gyslelę, tik teko ją užrakinti po šimtu užraktų, kadangi kaži ar Kevinas liktų sužavėtas tokia... Tarkim, lengvai pagadinta merginos puse. O ir šiaip išpešdavo visą malonumą apsieidama ir be tokių dalykų. Jo liežuviui besibraunant į merginos burną, ši įsileido jį ir vajėj kokį chaosą užvirė neleisdama nei atsikvėpti. Gana. Prisikvėpuos vėliau. Taip įsitraukusi į visą veiksmą tamsiaplaukė užmerkė akis ir abi rankas perkėlė kažkur ties Kevino sėdmenimis, po to kelis vienos rankos pirštus užkabindama už marškinėlių apačios bei sugniauždama saujoje. Vienu metu per jos kūną perbėgo tokia ryški šiurpuliukų banga, kad Kaila, neapskaičiavusi savo jėgos taip stipriai timptelėjo medžiagą, jog pasigirdo plyšimo garsas. Čia veikiausiai pasireiškė saldus ir tylus kerštas už praeitą kartą, kai Kevinas iš jos drabužių pasigailėjo tik palaidinės ir apatinių, o visa kita tapo skutais, kuriuos vėliau veikiausiai nupūtė vėjo gūsiai, kadangi nuėjusi jų surinkti mergina nieko neberado. Nepaisiusi yrančios medžiagos sukelto garso, oro trūkumo nuginti ji nesugebėjo, tad su dėkingumu įkvėpė deguonies, vos tik ištaikė momentą, kai jų lūpos nebesisuko svaiginančio šokio sūkuryje.
-Taip ir maniau, kad svetingumu nepasižymi,-pridususi sumurmėjo per ilgesnį intarpą ir tuojau vėl palinko turbūt kokiam šimtajam bučiniui. Jai mažų mažiausiai rūpėjo, kad vaikinas nepakvietė jos užeiti vidun, mat šiuo metu abu turėjo kur kas svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui tokių, kaip klastingo ilgesio nutildymas mėgaujantis artumu, prisilietimais, bučiniais. Tik pasigirdus vartų barkštelėjimui ji prisiminė, kad jiedu lauke ir pirma mintis, šovusi į galvą buvo ta, kad kažkas atėjo ir užklupo juodu čia, lyg kokius kvaištelėjusius paauglius, besiglaustančius lengvai pastebimoje vietoje. Kone automatiškai atsiplėšusi nuo mylimojo lūpų, ji žvilgtelėjo sau per petį tikėdamasi ten pamatyti, kad ir kokią, siaubingai pasipiktinusią kaimynę, bet nieko neišvydusi, tamsiaplaukė kvailai suklapsėjo akimis ir gūžtelėjusi pečiais grįžo prie Kevino lūpų, reikalaudama iš vaikino dar vieno bučinio už tai, kad jis ją išblaškė ir atitraukė dėmesį.

<...>

Prabėgo daugybė dienų, kurias jie leido drauge, puoselėdami ateities vizijas ir kurdami įvairiausius planus, bet štai, vieną ramų vakarą suskambęs telefonas išblaškė taip puoselėtą ramybę bei džiugesį. Skambinusysis pranešė, kad Kevino motinos būklė tapo kritine, tad jis tą pačią minutę išskubėjo iš namų, pažadėdamas susisiekti su Kaila, kai tik galės. Mergina sulaukė tik vieno, trumpo ir sauso skambučio, iš kurio galėjo nuspręsti, kad situacija tik dar labiau pablogėjo, o po to... Po to sekė visiška tyla. Ilgą laiką laukusi žinių iš Kevino pusės, nieko taip ir nesulaukė, tad pati pradėjo jam skambinti bei rašyti. Atsako - jokio. Neištvėrusi mergina išvyko jo ieškoti. Kevino nerado, bet sužinojo, kad jo motina jau prieš savaitę atgulė į kapą. Tai sukurstė tiek daug negerų minčių, jog atrodė, kad galva sprogs. Vargais negalais susiėmusi, Kaila toliau ieškojo jo, deja, kiekviena diena baigdavosi taip pat - paieškos nueidavo veltui. Laikas slinko neapsakomai lėtai, nes šalia žygiavo prakeiktas nežinios jausmas, vis labiau ir labiau veržiantis kaklą ir sveriantis žemyn, lyg kartu būtų pasirišęs ir baimės akmenį. Beieškodama Kevino, mergina galiausiai pasimetė laike ir nesugebėjo nei pasakyti, kiek laiko praėjo nuo to, kai paskutinį kartą su juo kalbėjo. Savaitė, dvi, trys, gal net visas mėnuo. Galiausiai visas tas laikas tapo didele, juoda dėme, kuri tik vėliau prašviesėjo ir tapo niūriu, išblukusiu paveikslu. Viskas baigėsi tuo, jog Kaila taip nuvarė save nuo kojų, kad atsidūrė ligoninėje, iš kurios ją išleido tik po keletos dienų, mat ji priešinosi bet kokiam bandymui jai padėti. Jei ne gydytojos grasinimas, kad viskas gali baigtis kelione pas psichiatrą, o vėliau turbūt ir jaukia, minkštų sienų palata beprotnamyje, veikiausiai ji ir toliau būtų visus vertusi vaikščioti ant blakstienų. Dabar Kaila lėtai žingsniavo šaligatviu link Kevino namų ir tuščiu žvilgsniu spoksojo sau po kojomis. Priėjusi namą, ji sustojo prie vartelių, užvertė galvą į pilką dangų ir sunkiai atsidususi, vėl nunarino ją. Kilstelėjusi ranką, ji nusibraukė keletą ašarų ar tai lietaus lašelių. Negalėtum tiksliai pasakyti, nes dangus taip pat tyliai verkė, siųsdamas žemyn smulkučius lašus. Atidariusi vartelius, mergina praėjo pro juos, tuomet uždarė ir tokiu pat lėtu tempu nukeliavo iki durų. Atrakinusi ir šias, ji įsmuko į namą, duris vėlgi užverdama paskui save.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Št. 06 07 2013, 6:50 pm

(spėk, kas atkirto pc 8-) )

Kevinas nesirodė lygiai dvi savaites ir tris dienas, nors pats laiko neskaičiavo, mat pasimetė jame. Iš tų septyniolikos dienų, vaikinas pamena vos keletą, ir tai, per miglą. Pirmąją dieną, kai Kevino mamos gyvybė užgęso, jis visą tą dieną ir naktį pralaikė jos šaltą, negyvą bei nesiteikiančią daugiau niekada pajudėti, ranką. Prie lovos, kurioje gulėjo Kevino motina, jis nieko neprileido, tik savo tėvą, kuris ir tai sėdėjo kambario kampe. Sunku pasakyti, kas buvo labiau sukrėstas, Kevinas ar jo tėvas. Kitą rytą, Keviną su jėga nutempė nuo negyvo kūno. Kol buvo ruošiamasis laidotuvėms, vaikinas vienas pats leido dienas, paskendęs sielvarte, jis net nevalgė ir negėrė. Tik po laidotuvių Kevinas išskubėjo į parduotuvę ir nusipirko alkoholio. Jis nepaisė nei jo beieškančio tėvo skambučių bei pranešimų, nei mylimosios žinučių. Vaikinas visas tas dienas praleido lakdamas alkoholį, kartais kažko užvalgydavo, nuo ko Kevinui paskui pasidarydavo bloga. Jis buvo susiradęs vietą, kur apsistoti nakčiai, nusiprausti, bet net ir tada jis nepagalvojo apie pergyvenančius dėl jo žmones, nei nesumaigė žinutės. Per tas dvi savaites jis tik kelias dienas buvo blaivaus proto, bet jautėsi kaip šūdas, tad tekdavo nugriūt kur nors skersgatvy, kai jau nebeliko pinigų motelio kambariui.
Apie aštuntą valandą vakaro, tolumoje pasirodė svirduliuojančio vyriškio siluetas, kuris kas šeštas, septintas žingsnis kritinėdavo ar klūpinėdavo. Kažkuri Kevino smegenų dalelė pakuždėjo, jog metas grįžti namo, nustoti girtuokliauti ir taip žudyti save bei Kailą. Taip besielgdamas jis tik prastina situaciją, vis dėl to, jis nieko nebepakeis, nesusigrąžins motinos, reikia judėti pirmyn, nepasiduoti ir gyventi toliau. Pasukęs į savo gatvę, jis atsirado prie savo kiemo, galiausiai priėjo prie vartelių, į kuriuos įsikibo pirštais. Paraudusias akis jis kilstelėjo viršun, o pro savo namo langą išvydęs mirguliuojančią nuo televizoriaus šviesą, jis sustingo ir vieną sekundės dalį prablaivėjo.
-Kaila....-suvebleno tyliai tyliai, net pats nustebdamas dėl savo kimaus, padususio balso, pasikeitusio nuo bemiegių naktų ir ilgo tylėjimo. Gerai, kad nepamatė savęs iš šono, mat atrodė tragiškai - plaukai susišiaušę, nenusiskutęs ir visas purvinas nuo galvos iki kojų. Batai buvo praplyšę, džinsinės kelnės netekusios savo pradinės spalvos, išblukusios. Įsižiūrėjus į jo veidą, galėjai pamatyti ašarų pėdsakus, šviesesnes linijas. Ašaros bandė nuprausti Kevino veidą, deja, nesėkmingai. Įvirtęs pro vartelius, vaikinas suklupo ant plytelių, neišlaikęs liksvaros.. Netikėtai vaikinui gurgtelėjo pilvas, bet ne dėl to, kad Kevinas norėtų valgyti, o dėl to, jog visas skrandžio turinys užsimanė iškeliauti pro jo burną. Sudejavęs skausmo kupinu balsu, Kevis priglaudė skruostą prie šaltos ir purvinos žemės. Nuo šios akimirkos, Kevinas paskutinį kartą gėrė alkoholio ryte, todėl galva vos vos prablaivėjo, nors gera savijauta jis negalėjo pasidžiaugti. Gerai jautėsi tik tada, kai šalia buvo Kaila. Net gerdamas jis nesilinksmino, tik skandino skausmą, nors tai neprivedė prie nieko gero. Štai dabar, vien pažiūrėjus į jį, norisi stipriai užsimoti ir vožti iš visų jėgų, kad priversti jį atsipeikėti. Kevinas atrodė apgailėtinai, o ir jautėsi taip pat. Viskas, ko jis norėjo, buvo tik pamatyti Kailą, piktą, nepiktą - svarbu gyvą. Na, noras nudvėsti taipogi kartais praskrenda pro jo mintis, bet neužstoja noro pamatyti mylimąją. Dabar viskas susidėjo - gėda, pyktis ant savęs, sielvartas, moralinis ir fizinis skausmas, - ir visa tai po truputį ėmė žudyti Keviną... O dar tas lietus, kuris ėmė iš pradžių lėtai, o paskui jau greit pilt. Užsidengęs delnais veidą, vaikinas sudejavo ir susirietė į kamuoliuką.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Št. 06 07 2013, 10:02 pm

Kaip ilgai miegojęs žmogus, Kaila išsibudino stebėtinai greitai ir nepraėjus nei minutei, žengė lauk pro duris. Iš pradžių atsargiai ir lėtai, lyg bijotų, kad jai tik pasirodė arba tai tėra tik klastingas, pasąmonės sukurtas sapnas, skirtas tam, jog eilinį kartą kliudytų ir taip geliančią širdį su atvira, pulsuojančia žaizda joje. Lijo. Smulkūs lietaus lašai tapo stambiais ir milžinišku greičiu leidosi žemyn, taip nuplaudami paskutines dulkes ir kartu vos per dešimtį sekundžių perliedami merginos drabužius taip, kad atrodė, jog kažkas šliūkštelėjo ant jos visą vandens kibirą, bet to ji nepaisė. Lietus, perkūnija, pūgos, vėjai ar bet kokios kitos gamtos stichijos nebegalėtų jos sustabdyti nuo tikslo, kurio ji siekė statydama kojas ant žemės paviršiaus. Netvirti, lėti tamsiaplaukės žingsniai tapo kur kas spartesniais ir drąsesniais. Dar žingsnis ir ji nedvejodama suklupo prie vaikino, tysojusio ant žemės, veikiausiai nusibrozdindama kelius, bet nepaisė ir to. Menkutis fizinis skausmas nepajėgė nustelbti vilties ir pamažu užplūstančio palengvėjimo. Fizinis skausmas tapo tik menkute smiltimi visoje smėlio pilaitėje, kurią tuojau nubloškė ir sugriovė ta pati, palengvėjimo banga. Net nepažvelgusi į vaikino veidą ji sugebėjo jį atpažinti. Galėjo kilti tokia dvejonė, jog į kiemą įsibrovė koks nors benamis, bet nekilo. Nei akimirkai. Nuojauta sakė, ne, ji teigė, nes puikiai žinojo, kad čia Kevinas. Tas pats Kevinas, kuris pradingo prieš septyniolika dienų. Tas pats Kevinas, kurio ji ieškojo it pamišusi ir dėl jo išliejo tiek ašarų, jog, rodos, nesutalpintum nei vandenynuose. Ir tai tas pats Kevinas, kurio jai taip trūko ir kurį ji mylėjo. Nesvarbu, kad jis buvo dingęs ir nesuteikė apie save žinių, taip pamažu smaugdamas Kailą nežinios virvėmis ir draskydamas jos širdį. Net ir po viso to pragaro, trukusio dvi savaites ir tris dienas, ji besąlygiškai jį mylėjo ir labiau už bet ką kitą troško vėl pamatyti gyvą. Žinodama, kokią netektį išgyvena mylimasis, ji negalėjo jo teisti. Tokią likimo dovanėlę ji ir pati buvo gavusi. Abu jos tėvai žuvo vienu metu ir atrodė, kad visas pasaulis išslydo iš po kojų. Norėjosi pačiai prasmegti. Norėjosi amžiams atgulti į žemę, kad daugiau netektų jausti skausmo, plintančio po visą kūną ir stingdančio kiekvieną raumenį. Bet ji išgyveno. Nors ir neturėjo dėl ko laikytis, ji vis tiek susiėmė ir pastatė save ant kojų. Vėl keliavo gyvenimo takais išmokusi susigyventi su netekties kartėliu. Užglaistyti ir nugalėti ji jo negalėjo, bet visada galėjo susigyventi. Mirtis tebuvo dar vienas gyvenimo etapas, kurį reikėjo priimti kaip neišvengiamą. Visi anksčiau miršta, net ir tie, kurie atrodo tvirtesni už galingiausius ąžuolus, tiesiančius šakas link dangaus žydrynės. Klūpėdama prie vaikino, Kaila suėmė jį už pečių ir pakėlė nuo žemės tiek, kad galėtų jo galvą padėti sau ant kelių, o tuomet kilstelėti vaikiną dar šiek tiek ir pusiau gulomis pasodinti jį atremiant į save. Taip ir padariusi, tamsiaplaukė nežymiai virpančiomis rankomis perbraukė per šiurkščius mylimojo skruostus.
-Kevinai...,-tyliai ištarė vaikino vardą su palengvėjimo kupinu balsu. Tamsiaplaukė įdėmiai stebeilijo į jo veidą, paslėptą po sielvarto ir nevilties kauke, kol galiausiai sunkiai atsidususi ir kartu su atodūsiu išleidusi lauk paskutines baimės nuotrupas, stipriai apkabino Keviną glausdama jį prie savęs. Kailos akyse kaupėsi ašaros, kurios puikiai slėpėsi už lietaus lašų priedangos ir atrodė, kad tai tie patys lašai bėga per skruostus, nerasdami sausų lopinėlių, į kuriuos galėtų įsigerti. Ji vėl pravirko. Tik šį sykį ašaros buvo iš džiaugsmo ir neapsakomo palengvėjimo.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Sk. 07 07 2013, 10:39 pm

Tik išgirdęs tą durų atsivėrimo garsą, Kevinas, nepaisydamas skausmo ir lietaus, nemaloniai lašančio į akis, kilstelėjo galvą, palikdamas smakrą įremtą į plytelę. Išvydęs Kailą, vaikinas garsiai atsiduso ir nusišypsojo mažyte, vos vos matoma šypsena, kuri nors ir buvo pati nuoširdžiausia, bet šiek tiek skausmo perkreipta. Nors mylimoji neatrodė pikta, kai ji atsirado prie jo, jis įsivaizdavo, kad ši jam suduos, mat jei pats būtų Kaila greičiausiai, suspardytų jį. Kailai perbraukus pirštais per jo skruostą, jis virptelėjo taip, kaip virpėjo jos rankos, ruošdamosios prisiliesti prie purvino Kevio veido. Jeigu ne Kaila, jis tik pakeltas, tuoj pat nuvirstų. Sukaupęs visas likusias jėgas, vaikinas apsivijo rankomis merginą per liemenį ir suspaudė savo glėbyje. Palaikęs mylimąją savo rankose, galiausiai jis neteko jėgų ir vėl susileido, lyg tirpdamas ledas per kaitrią vasaros dieną, tik, kad jis netapo skysčiu, išsiliejusiu ant Kailos. Išsidrėbęs ant žemės, Kevinas galvą atrėmė į merginos šonkaulį. Pajutęs, kad visos emocijos ima viršų, Kevis suspaudė lūpas, taip bandydamas sulaikyti ašaras, bet jos tik nenuvaldomai kaupėsi ir vaikinas galiausiai ėmė  springti savo ašaromis. Per vieną akimirką iš to suaugusio ir tvirto vyro, Kevinas tapo mažu, suskydusiu ir nuskriaustu berniuku. Veidu įsikniaubęs į Kailos pilvą, Kevis ėmė tyliai raudoti, išliedamas skausmą. Nors dabar jam labiau buvo skaudu dėl to, kad išvydo Kailą visą išbalusią ir palaužtą, jis pasijuto savanaudžiu, kaip kažkada buvo sakiusi jam  pati Kaila. O jis dar pažadėjo sau ir jai, jog daugiau nebepasikartos tie jo dingimai, nors kai jis pažada, visuomet ištęsi. Greičiausiai, tai pirmasis kartas, kai jis neištesėjo duoto žodžio. Ir dar pačiam mylimiausiam žmogui, kokį Kevinas turi ir kurio pasitikėjimą prarasti jis mažiausiai nori.
-Kaila, Kaila...-sumurmėjo, pasikukčiodamas. Jis nenustojo kartoti mylimosios vardo, lėtai linksėdamas galva į šonus. Ašaros vis nesustojo, tekėjo Kevinui iš akių, taip dar labiau šlapindamos Kailos palaidinę, prisidedant prie lietaus. Išsiliejęs, jis užsičiaupė ir po truputį ėmė rimti. Nors ašaros nustojo tekėti, Kevino pečiai vis dar trūkčiojo. Susigriebęs, kad elgiasi kaip maža mergiotė, nevyriškai, vaikinas sukando savo apatinę lūpą ir giliai atsikvėpė. Kevinas kažkaip vėl atgavo jėgas, matyt jam tereikėjo pamatyti Kailą bei išsiverkti, kad pasijustų geriau. Atsitiesęs, dabar jau Kevinas atsisėdo ant sušlapusių plytelių ir pagriebė Kailą į savo glėby.-mano mažytė...-sušnabždėjo tyliai, sau po nosimi. Atvirtęs tuo pačiu tvirtu ir suaugusiu vyru, Kevinas viena ranka apkabino merginą per pečius ir priglaudė prie savo plačios krūtinės. Kita ranka jis ėmė lėtai glostyti Kailos permirkusius nuo lietaus plaukus, kartkartėmis šniurkštelėdamas nosimi. Jam buvo taip gera vėl justi mylimąją prie savęs, kad net trumpam užmiršo visas nelaimes ir savo nešvarius rūbus, prie kurių turbūt nevertėjo Kailos glaust. Kevinas nebuvo įsitikinęs, kad nesmirda tie jo rūbai ir jis pats. Bet jis tiesiog neištvėrė... negalėjo neglausti Kailos prie savęs, buvo per daug pasiilgęs jos. Kiekvieną kartą užsimerkęs jis regėjo tik ją, ir tai jį net suerzino, mat per tas girtuokliavimo dienas, jis nenorėjo nieko matyti, net savo vaizdiniuose. Bent jau jis taip buvo sau įsiteigęs. Dabar suprato, kaip velniškai jam trūko Kailos ir tas jos veidas Kevio galvoj tik ir bandė jam įrodyti, kad viskas, ko jam reikia, ne kažkoks prakeiktas alkoholis, o mergina, su kuria taip begėdiškai pasielgė. Jis panoro, kad Kaila supyktų ant jo, parodytų jam jo vietą, Kevinas tikrai nenusipelnė išskėstų jos rankų. Net tai, kad ji nesmogė jam, parodo, kokios geros, didelės širdies Kaila yra, ir kaip Kevinui pasisekė, kad ją turi. O juk galėjo jos lengvai netekti, kol jis buvo dingęs. Tai baisiausiai draskė Kevino širdį...
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Pir. 08 07 2013, 9:57 am

Blausi, apgirtusi šypsena vaikino lūpose, bet ir kartu pakankamai ryški, kad būtų pastebėta, atkreipė tamsiaplaukės dėmesį, tik skirtingai negu šimtus kitų kartų, šį sykį nepaskatino jos taipogi nusišypsoti. Apsiblausęs Kailos veidas išliko bene toks pat, tik bruožai šiek tiek sušvelnėjo ir žvilgsnis tapo kur kas atlaidesniu. Pirmomis jo dingimo dienomis ji pyko ant Kevino, bet tuo metu nei nenutuokė, kas nutiko, tad leido sau truputį pasišiaušti ir pasiplūsti, o vos tik sužinojusi, kokia linkme pakrypo situacija, išmetė iš galvos tą paiką įsiūtį, kad jis visiškai nieko nepranešė ir tada jau kaip reikiant susirūpino. Pasitaikydavo momentų, kai apimta nevilties ji pratrūkdavo ir tuomet viskas, kas pakliūdavo po ranka, tuojau lėkdavo per patalpą ir dažniausiai baigdavo savo kelionę smūgiu į sieną, tik kaži ar tuo metu ji pyko ant vaikino. Labiau ant savęs pačios, kad nesugeba jo surasti ir aplamai, kad nesusivokė, jog negalima išleisti vykti jo vieno. Jeigu ji būtų išvykusi drauge, galbūt viskas nebūtų užsibaigę būtent šitaip... Jausdama, kaip Kevino rankos apsiveja jos liemenį ir trumpam tvirtai suspaudžia jį, o po to palengva atsileidžia ir vaikinas ima leipti it koks lapelis, patekęs į saulės kaitrą, mergina bandė jį sulaikyti, deja, kad ir kaip norėjo, tokio svorio išlaikyti ji nepajėgė, tuo labiau, kai Kevino kūnas kone visiškai atsipalaidavo. Vaikinui įsikniaubus į jos pilvą, Kaila paliko vieną ranką ant vaikino pečių, mat jam slystant žemyn, ši atsidūrė ten, o kita švelniai glostė šlapius vaikino plaukus, taip tarsi ramindama jį, nors pačiai norėjosi pratrūkti ir atsikratyti viso, viduje susitelkusio jausmų jovalo. Šiuo metu ji turėjo išlikti stipria, palaikyti Keviną, paguosti jį ir neleisti nugarmėti žemyn, tad apie save teko pamiršti, kas nebuvo ypatingai sunku. Jai buvo keista regėti jį tokį... Suniokotą? Veikiausiai šis žodis tiktų labiausiai. Kiti būtų pernelyg šiurkštūs ar priešingai - per švelnūs. Iki šiol mačiusi Keviną, kaip tvirtą, veik nepalaužiamą vyrą, dabar ji išvydo ir kitą jo pusę, kuri sukrėtė tamsiaplaukė ir pervėrė jos širdį aštria, nuodinga baimės ir skausmo strėle. Jis išties priminė maža, bejėgį berniuką, kurį nuskriaudė ir kuriam šiuo metu labiau už bet ką kitą reikia stipraus apkabinimo ir paguodos žodžių bei pažadų, jog viskas bus gerai. Apkabinti jį ji galėjo, tik žodžiai niekaip nerado kelio lauk ir pasiliko Kailos mintyse. Prasižiojusi ji pati pratrūktų, o iš to jokios naudos nebūtų. Kita vertus, žodžiai čia neturėtų didelės reikšmės, nes visi jie būtų girdėti, todėl liktų tik pažadai, kurių ji niekad nedalino, nes negalėjo garantuoti, jog ištesės. Tam jai trūko valios ir užsispyrimo. Kad ir kokią didelę širdį ji turėjo, niekada negalėjo garantuoti, kada ji pavargs ir pareikalaus kažko mainais. Leidusi jam išsiraudoti tiek, kiek nori, ji visą laiką tebeglostė jo plaukus, žvilgsniu klajodama kažkur aplink. Kevinui beveik nurimus, Kaila vėl norėjo kilstelėti jį ir pasodinti normaliai, bet vaikinui pačiam taip padarius, jai neliko nieko kito, kaip leistis palenkiamai į jo pusę ir skruostu priglusti prie vaikino krūtinės. Net ir jausdama šiokį tokį alkoholio tvaiką, sklindantį nuo Kevino, Kaila neatšoko ir nemėgino nustumti Kevino šalin, nors ir arčiau priglusti nesistengė.
-Tik tavo, Kevi, tik tavo,-tyliai pratarė ir užmerkusi akis, minutėlę sėdėjo kuo ramiausiai, visai nepaisydama to, kad jiedu sėdi ant grindinio ir juos merkia pamažu rimstantis lietus. Atsimerkusi mergina kilstelėjo galvą ir lūpomis glustelėjo prie vaikino žandikaulio. Kilstelėjusi ranką, ją priglaudė prie Kevino skruosto ir nykščiu nubraukė paskutines, ten užsilikusias ašaras, sumišusias drauge su lietaus lašeliais. Praėjo dar dešimt sekundžių ir ji pagaliau nežymiai nusišypsojo, lyg pagaliau suvokusi, kad nereikės daugiau ieškoti, kęsti bemiegių naktų ir lieti ašarų dėl nežinios ir, kad visa tai liko praeitame skyriuje. Labiausiai trokšdama ji neprisiverstų ant jo supykti ir gerai vožtelėti, jog ilgai atmintų. Tik ne tokiu atveju. Dabar Kaila jautė pareigą būti ypatingai švelnia, nuoširdžia ir atlaidžia jam, todėl į galvą neįsibrovė jokios kitos, pagiežingos mintys, skatinančios elgtis atžagariai.
-Gal einam vidun? Nei tau, nei man ne į naudą mirkti lietuje, nors tau ir nepakenks išsimaudyti, bet manau, kad vis tiek mieliau palystum po karšta vandens srove duše, ar ne?,-dar po kiek laiko paklausė pamažu atsitraukdama nuo vaikino, tik abi plaštakas paliko ant jo pečių tam, jog jeigu šis netikėtai susvyruotų, galėtų jį sugriebti. Merginos balsas nuskambėjo ganėtinai kimiai, o susirūpinęs ir meilus tamsiaplaukės žvilgsnis įdėmiai tyrinėjo mylimojo veido bruožus, kol apsistojo ties jo mėlynomis akimis.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Pir. 08 07 2013, 10:37 pm

Laikydamas Kailą savo glėby, Kevinas jautėsi, lyg rankose turėtų visą pasaulį. Jei būtų jo valia, jis laikytų ją kad ir visą šį vakarą ir naktį, bet suprato, jog merginai nėra labai malonu prie smirdančio Kevino glaustytis. Pajutęs Kailos lūpas prie savo žandikaulio, vaikinas užmerkė akis ir atsikvėpė. Ji tikrai turėjo pajusti, kaip jis suvirpa po tų jos prisilietimų. Tik po Kailos žodžių vaikinas lėtai pramerkė tas savo paraudusias nuo nemigos akis, ir jas įsmeigė į Kailą.
-mhm, žinoma...-sumurmėjo, palinksėdamas galva itin lėtai. Jis nekalbėjo sarkastiškai, tiesiog buvo labai pavargęs. O ir išliejus ašaras, jį, kaip visada, suima miegas,gi dar prieš tai norėjo miegoti. Pagalvojęs apie šiltą, minkštą savo lovą su švariais bei puriais patalais, ir, svarbiausia, su Kaila šalia, Kevinas pajuto, kaip vokai dar labiau apsunkėja.. Kažką paburbėjęs apie miegą panosėj tuo girtuoklio balsu, vaikinas galiausiai teikėsi atsistoti. Tingiai pasimuistęs, jis įsikibo į tvorą ir pakilo, kartu su Kaila, kurią prieš tai apsivijo per liemenį. Staiga pajutęs, kad užsinori vemt, jis tuojau pat paleido merginą ir nusigręžė nuo jos į tvorą. Dabar jau abiem rankom suėmė už tvoros ir sudejavo. Nunarinęs galvą žemyn, Kevinas ėmė giliai kvėpuoti ir tik po kokių dvidešimties sekundžių jis vėl pasijuto geriau. Jam tikrai reikėjo nusiprausti ir gerai išsimiegoti, kad išsiblaivytų.
-Kaila....-vėl murmtelėjo, kreipdamasis į mylimąją, bet tebežiūrėjo žemėn, gėdydamasis savo girto veido. Nors ir stengėsi kalbėti kuo rišliau ir aiškiau, Keviui tai sunkiai išėjo, mat kuo labiau stengėsi, tuo sunkiau išėjo jį suprasti.-tu mane...paliksi dabar?-paklausė skausmo kupinu balsu. Jis neištvertų, jei ir Kaila jį paliktų. Tada jau jam nervai pakriktų ir, greičiausiai, nusigertų iki komos.. Nors jis numanė, kad gali taip nutikti, bet tik kai jis atsigaus. Kas gali norėti klimpti į tą patį š, pasilikti su kažkokiu savanaudžiu, skystablauzdžiu vaikinu, kuris netęsi pažadų ir bėga nuo visų bėdų? Plius, gadina sveikatą mylimosios, kuri jaudinasi dėl jo kaip niekad kitas.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Antr. 09 07 2013, 10:32 am

Kaila iškart nusiteikė, kad teks kaip reikiant paplušėti, padedant Kevinui atsistoti ant kojų, bet kai šis tai padarė lyg niekur nieko ir negana to, pakėlė ir ją, mergina nežymiai suraukė antakius ir sekundę neperprantamu žvilgsniu spoksojo į vaikiną, bandydama perprasti girtas jis ar nelabai. Na, išgerti mėgstančių žmonių jos pažįstamųjų rate nebuvo, tad nelabai sekėsi supaisyti, kaip elgiasi apsvaigęs žmogus, kiek jis gali kontroliuoti save ir tuo labiau, kokios mintys sukasi galvoje. Vaikinui susvyravus ir nusigręžus, tamsiaplaukė žengė žingsnį atgalios bejėgiškai nunarindama rankas ir prispausdama šias sau prie šonų. Kad ir kaip norėjo, šičia ji jam pagelbėti negalėjo. Anksčiau ar vėliau skrandžio turinys vis tiek pasišalins ir po to Kevinas artimiausią parą pabus vaikščiojančiu lavonu, kenčiančiu detoksikacijos pasekmes, kurios jau dabar pamažu ryškėjo. Jeigu ne tas pats faktas, jog Kevinas išgėręs, už tą klausimą, kurį jis ką tik jai uždavė - būtų gavęs tokį pliaukštelėjimą, kad žymė neišnyktų keletą dienų ir po to veikiausiai žandą dar ilgai puoštų spalvas keičianti kraujosruva. Galbūt tai tebuvo girto žmogaus sapalionė, deja, ji niekaip nesugebėjusi išlaikyti neutralios veido išraiškos, stipriai suspaudė lūpas į plonytę liniją ir suraukė kaktą, primerktomis akimis spoksodama į nedidukę balą, susitelkusią po praūžusios liūties. Kurį laiką atrodė, kad dėl sukilusio pykčio ji tuoj pravirks, bet keletą kartų giliai įkvėpusi, aprimo. Sako, kad girti žmonės kalbą tai, ką išties galvoja, tad tai tikrai nepaglostė Kailos širdies, bet ką padarysi. Jeigu Kevinui ji panaši į tą, kuri deda į kojas pasirodžius rimtesnėms problemoms, ji to pakeisti negali, kad ir kaip skaudu būtų. Atgalia ranka persibraukusi per plaukus, krentančius ant veido ir nemaloniai limpančius prie odos, mergina kilstelėjo galvą pagaliau šiaip ne taip pasislėpusi po puikiai sulipdyta ramybės kauke.
-Ką dar sugalvosi?,-pavargusiu tonu paklausė ir vėl įsispoksojo į tą pačią balą. Tiek laiko laukusi jo ir paaukojusi velniai žino kiek nervų, palikti ji jo nesiruošė. Panorėjusi galėjo paprasčiausiai pati pradingti ir taip išvengti nereikalingų ceremonijų, kai nežinai, ar atsisveikinant pabučiuoti, o gal apkabinti, arba spustelėti ranką, ar viso labo nusišypsoti plačia, nenatūralia šypsena, sakančia, kad degsi pragare ir mauti į visas keturias puses? Kailai neatrodė, kad dėl to, jog likimas taip aplamdė Keviną, ji turėtų palikti jį. Dievaži, galėjo surasti šimtus paaiškinimų, kuriais pateisintų kiekvieną jo poelgį, net jeigu šie perpildytų kantrybės taurės kraštus. Galų gale, ji jį myli ir kažin ar kada nors sugebės palikti, nebent jis pats pasakys, kad jam jos nereikia ir, kad nebenori daugiau jos matyti. Tuomet jai beliktų susitaikyti su tuo ir tyliai, nuolankiai pasitraukti šalin.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/
avatar
Kevin Adam Miller


•naudoju : irons
•parašiau : 6708
•myliu : KAILĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Antr. 09 07 2013, 12:39 pm

Nieks nesakė, kad Kevinas lengvai pakėlė Kailą ant kojų, kartu pastatydamas ir save. Jis, kaip ir daugelis girtų vyrų, prieš mylimąją bandė pavaidinti visiškai blaivų. Bet šitaip elgtis jam nelabai sekėsi, gi puikiai matėsi, jog yra nusitašęs kaip reikiant, o kad pakeltų Kailą, prireikė daug jėgų, nors ir kokia ji lengva bebūtų. Net nusisukęs, vaikinas juto sukilusį Kailos pyktį, ir tai privertė Keviną patį supykti ant savęs už tokį klausimą. Vis dėl to, jis tik pasiteiravo, galbūt norėjo savo širdį paglostyti taip, bet po tokios reakcijos, tik dar blogiau pasijuto. Well, kai pats Kevinas mėgėjas bėgti nuo bėdų, tai matyt todėl ir pagalvojo, kad Kaila irgi pasižymi ta bloga savybe.
-eime,-teištarė, paskui atsidusdamas. Kevinas atsisuko tik tada, kai reikėjo eiti, bet per greit sujudėjus, Kevio koja slystelėjo ir jis suklupo. Aplinkui viskas liejosi, galva smarkiai skaudėjo, o pilvas verkė. Vaikinas buvo baisiai išalkęs, bet žinojo, kad net menkutis maisto trupinėlis, nuslydęs jo gerkle, priverstų visą skrandžio turinį išsiveržti kaip ugnikalnį. Vien mintis apie maistą supykino Kevį, todėl jis stengėsi apie jį negalvoti. Kai vaikinas suklupo, jis bandė smarkiai įsikibti į tvorą, bet delnas susmigo į kažkokią išsikišusią tvoros dalį. Jis pajuto tik menkutį dilgtelėjimą delne, tad nukreipė žvilgsnį į jį. Pamatęs trykštantį kraują, Kevis galiausiai pajuto didžiulį skausmą ir garsiai nusikeikė. Ištraukęs delną, stipriai sukando savo apatinę lūpą, kad riksmas neišsprūstų iš jo lūpų. Sugniaužęs kumštį su ta nesveika, kraujuojančia ranka, Kevinas stengėsi taip sustabdyti kraujavimą, bet atrodė, kad tik paspartino kraujo tekėjimą, kadangi net pro pirštus ėmė sunktis kraujas. Po dešimties sekundžių žaizda užsitraukė, bet Kevis nepasijuto geriau.
-einam iš čia... prakeikta tvora... kodėl man taip...-urgzdamas ištarė, vėpsodamas tai į sugniaužtą, raudoną kumštį, tai į tvorą. Sugriežęs dantimis, jis atsistojo ant kojų. Šįkart vėl susvirduliavo, bet nenukrito, stebuklingai išlaikęs liksvarą.
Atgal į viršų Go down
http://www.muuurrr.tumblr.com
avatar
Kayla Lockhart


•naudoju : Emilia Clarke
•parašiau : 2422
•myliu : KEVINĄ

RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   Antr. 09 07 2013, 2:12 pm

Kaila taip užsispoksojo į balą, kad krūptelėdama atsitokėjo tik tuo metu, kai iš Kevino lūpų išsprūdo riebus keiksmas. Žvilgsnį nukreipusi į vaikiną, mergina nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų ir pastebėjo, kad jo ranka sutepta krauju, tebekapsinčiu ant grindinio ir ištirpstančiu lietaus lašų upokšniuose. Netarusi nei žodžio, tamsiaplaukė prisiartino prie Kevino ir atsargiai paėmė jo sužeistą ranką. Atgniaužusi Kevino kumštį, Kaila nykščiu perbraukė per delną, spėjusi sugyti vos per dešimtį sekundžių. Apie buvusį sužeidimą bylojo tik vos vos rausvesnis odos plotelis, prieš pora akimirkų buvęs atvira žaizda. Ji pamiršo, kokį dėkingą gebėjimą turi vaikinas, tad tik po sekundėlės susivokė, kodėl delne nėra jokio įbrėžimo, privertusio Keviną prabilti it kokį traktoristą. Tyliai atsidususi, ji paleido vaikino plaštaką ir paėmusi kitą, persimetė sau per pečius, tuomet viena ranka apsivijo mylimojo liemenį ir neskubėdama, lėtu, padriku žingsniu nusivedė jį link durų. Šiaip ne taip su Kevinu įveikusi kelis, bet labai klastingus laiptelius, tamsiaplaukė pravėrė duris ir įžengė vidun, drauge įvesdama ir patį vaikiną. Užvėrusi duris, ji trumpai apsidairė, lyg neprisimintų, kur kas yra ir tada vėlgi lėtu žingsniu, drauge su Kevinu patraukė tiesiai link vonios kambario.
Atgal į viršų Go down
http://tiredofsingingblues.tumblr.com/

Sponsored content



RašytiTemos pavadinimas: Re: Įėjimas / išėjimas / koridorius   

Atgal į viršų Go down
 

Įėjimas / išėjimas / koridorius

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 22Pereiti prie : Previous  1, 2

 Similar topics

-
» ĮĖJIMAS Į NAMUS / KORIDORIAI
» Koridorius

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Miller-