It cannot be seen, cannot be felt, Cannot be heard, cannot be smelt, It lies behind stars and under hills, And empty holes it fills, It comes first and follows after, Ends life, kills laughter
 
rodiklisrodiklis  Narių sąrašasNarių sąrašas  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Miegamasis

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Miegamasis   Tr. 03 04 2013, 3:08 pm

Atgal į viršų Go down
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Antr. 18 06 2013, 7:52 am

Važiavimas taksi kartais erzina, ypatingai tada, kai tu važiuoji su asmeniu, kuriam verkiant reikia pagalbos, o pro veidrodėlį jus stebi vairuotojas ir jo žvilgsnis reiškia maždaug „ir ką ji su juo daro?“. Amy šitas važiavimas buvo tikra kankynė, nes buvo piko metas, tad kamsčiai gatvėse buvo kilometriniai, vairuotojas vis dar kreivai žiūrėjo į angelą, sėdintį, ne, veikiau suglebusį šalia merginos, o šis kažką murmėjo apie pilis bei princeses ant ponių. Žinoma, mergina pateisino vaikiną, nes jo savijauta su kiekviena minute darėsi vis siaubingesnė, tad nieko nuostabaus, jog jis ėmė kliedėti, bet vairuotojo ji niekaip negalėjo pateisinti, nes šis paleido ją ne prie pat namų ir dar ėmė burbuliuoti, jog jis nevežioja tokios būklės žmonių savo automobiliu, nes bijo ištepti odines sėdynes. Vieną akimirką ji galvojo, jog pratrūks ir paliks jį, išsitaškiusi kaip kokį fejerverką per Naujus metus, automobilyje, bet šiuo metu kai kam jos reikėjo kur kas labiau, negu tam suknistam vairuotojui.
Kylant iki jos buto buvo galima suprasti, jog kaimynai ne tik nustebę, bet šiuo atveju labai sužavėti Amy poelgiu, nes visi tiesiog ėmė mąstyti, jog ji sužalojo angelą ir dar parsitempė jį namo užbaigti darbo. Kažin kokios bus jų veido išraiškos, kai pamatys, jog angelas iš jos namų išeina dar geresnės formos, negu į juos įėjo? Reikės tai nufilmuoti.
Atrėmusi vaikiną į sieną, nes tiesiog nebegalėjo jo išlaikyti, Victoria greitai susirado raktus nuo buto durų bei, atrakinusi jas, įsivedė angelą į vidų. Trumpai apsižvalgiusi ji nusprendė, jog reikės jį vilkti iki savo miegamojo, nes ten turėtų būti keli eleksyrai, kuriuos ji gamino, be to, ten bus patogiau priauginti kelis sluoksnius raumenų, kurie stebėtinai greitai nyko nuo angelo sparnų ir atrodė, jog audiniai yra savaime. Dar pasisukusi atgalios pamatė, jog pusė jos buto apmėtytas plunksnomis, bet nebeturėjo laiko į tai gilintis.
Paguldžiusi vaikiną į lovą Amy nulėkė į vonią ir suvilgė su šaltu vandeniu skudurėlį bei atėjusi atgal, uždėjo vaikinui ant kaktos. Atsidususi nužvelgė jį ir pasisuko prie spintelių bei ėmė kuistis jose, kol atrado eleksyrą, kurio reikėjo. Jis turėjo numušti temperatūrą ir suteikti vaikinui prarastą energiją.
-         Šitas eleksyras padės tau geriau jaustis, tad nebijok, nesiruošiu tavęs nunuodyti, - trumpai tarstelėjusi ji prisėdo šalia, kilstelėjo viena ranka jo galvą, o kita pridėjo prie lūpų miniatiūrinį buteliuką bei sugirdė visą jo turinį. Skonis, pripažinkim, nebuvo pats maloniausias, bet bent jau po kelių minučių jis ėmė veikti ir temperatūra iš lėto, bet ėmė kristi.
-         Turiu pasakyti, jog gali skaudėti, bet kitaip aš nesugebėsiu tau nieko padaryti, tad turėsi pakentėti, - ji pasuko angelą, kad šis gulėtų ant šono ir apžiūrėjo jo sparnus. Šitas darbas reikalavo suknisto susikaupimo, kurio nelabai turėjo, bet Victoria sunkiai iškvėpė ir dirstelėjo į tas vietas, kur nebuvo daugiausia audinių. Ar galima įsivaizduoti jausmą, kaip audiniai atauga iš naujo, apsiraizgydami aplink nuogus kaulus, vėl pripumpuoti nervinių ląstelių ir kitų dalykų? Ne? Skauda. Ir labai. Amy pati turėjo sau atsiauginti kelis raumenis, kurie buvo nutraukti, tad skausmas, kurį turėjo jausti vaikinas....na, kitaip tariant buvo labai, labai nemalonu, jei taip švelniau galima pasakyti. Plunksnų, deja, Amy nesugebėjo grąžinti, bet dabar žaizdos buvo sugijusios, nesimatė atvirų ar kraujančių vietų, sparnai tose vietose, kur buvo mažai plunksnų, buvo aptempti oda bei sveiku raumenų sluoksniu. Kelias akimirkas mergina sėdėjo nejudėdama, nes jai taip nežmoniškai svaigo galva (pernelyg įtemptai naudojo savo galias), jog galvojo, kad atsijungs čia pat, bet, pagriebusi buteliuką vandens nuo stalo, ji gurkštelėjo kelis beskonius gurkšnius ir atsiduso.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Antr. 18 06 2013, 7:03 pm

Dėl Alekso savijautos mergina buvo visiškai teisi, jis pamiršo visus klausimus ir ištartus žodžius, kuriuos sakė prieš atsistodamas prie ledo arenos. Bet toli gražu tai nereiškė, kad kai kurie iš jų buvo netiesa. Žinoma apie pilis, tai tikrai buvo kliedesiai, tačiau žodžiai, jog mergina miela - gryna tiesa, juos angelas būtų pasakęs net ir būdamas sveikas, gal tik ne taip tiesmukiškai..Aleksas nuo senų laikų išlikęs romantiku padovanotų merginai kokią gėlę ar dar ką. Juk taip ankščiau pagerbdavo merginas, o ne siūlydavo eiti pasikrušti. Nors vaikinas gan greitai prisiderino prie šiuolaikinio gyvenimo ir tempo, besikeičiant epochoms, visgi kai kurių įpročių nesugebėjo jau pakeisti. 
Jis kaip per miglą matė, jog mergina jį įsodina į taksi, vos pajutęs minkštą sofutę, vaikinas leido sau atsipalaiduoti, nors vis kažką sumurmėdavo apie tai ar jie keliauja į tą pilį ar dar kur. Alekso atžvilgiu, jis elgėsi labai neapgalvotai, važiuodamas į teritoriją, kuri jam nepriklauso ir nėra žmonių. Miksai ir puolę angelai toli gražu ne visi buvo draugiški, ne tik dėl to, kad Kristianas buvo angelas, bet ir dėl to, kad šis iš turčių kvartalo, visais laikais paprastesni žmones nemėgo turtuolių, nes šie jiems atrodė pasikėlę, bet Aleksas nebuvo toks. Taip, jis galėjo sau leisti daugiau nei kai kurie, tačiau niekada dėl to savęs neaukštino. Ar gi jis kaltas, kad gimė turtingoje šeimoje? Kaip ten bebūtų vaikinas nelabai suvokdamas kur jį veža negalėjo net nieko spręsti apie teritoriją. Jis net nematė burbančio vairuotojo, todėl nebuvo svarbu kaip anas į jį žiūrėjo. Aleksas kartais matydavo pralekiančius pro šalį medžius ar kelio juostas, bei mašinas, tą laiką kol jie stovėjo kamštyje iš viso jam vienodai viskas švietė, tik sunkiai kvėpuodamas jis kartais pagaudydavo orą, tarsi tuoj pradės dusti. Pagaliau mašina truktelėjus sustojo ir Kristianas kiek pasviręs į priekį atsipeikėjo, bet tik tam, kad pamatyti kur jie, toliau vėl spalvos pradėjo maišytis. 
Jis vėl kažkiek pradėjo gaudytis aplinkoje tik tada kai jau gulėjo merginos lovoje, sunkiai pakėlė galvą, tarsi ketindamas tuoj pat lipti ir bėgti, bet iš tiesų tai ne, net ir toks vargingas reikalas reikalavo daug pastangų. Alekso gyvybė tiesiog kas sekundė geso, o jis nebeturėjo jėgų kovoti ir vaidinti didvyrį, per ilgai tokiu apsimetinėjo. Jeezes, kas jis...šiam pasaulyje juk niekas. Staiga jis pajuto buteliuką prie lūpų ir suveikė saugumo refleksas. Kiek kartų jį girdė visokiais nuodais, net rūgštimi, ko tik tiek demonai neprisigalvodavo. Aleksas nenorėjo rizikuoti, tiksliau kūnas veikė savaime, nes sąmonė nedirbo. Visgi, netrukus buteliuko turinys jau buvo gerklėje ir jis negalėjo nieko padaryti kaip tik mėšlungiškai nuryti, nors kiek ir springdamas. Dėl skonio, veidas pasidarė toks, lyg mergina jam būtų suvalgydinus visą citriną be cukraus, vieną sekundės dalį jau tikrai manė, kad viską atpils velniop, tačiau netrukus skausmas iš vidaus ėmė kiek trauktis ir jis galėjo jausti kaip skruostai po truputį nustoja degti. Vyras pramerkė kiek akis, pagaliau galėdamas viską matyti ir netgi jausti, jis tik spėjo nustebti jį supančia aplinka, kuri visai nebuvo panaši į jo kambarį ar į atvirą dangų, kai pajuto, jog yra verčiamas ant šono. Dar tikrai neturėjo tiek jėgų, kad pasipriešinti, tad lengvai pasidavė. Nelabai norėjo, kad būtų liečiami jo sparnai, bet damn...kas galėtų būti blogiau, nei yra dabar.
-Skaudėti...? Ta prasme...?-jis tik tyliai, net kiek apsimiegojusiu balsu sumurmėjo, jis juk nežinojo merginos galios, tad net nenumanė ką ši jam darys, bet netrukus akys pasidarė kaip lėkštės, kai Aleksas pajuto stiprų skausmą. Ne tai, kad laipsniškai stiprėjantį, tačiau jis smogė taip stipriai ir staigiai, kad kartu su tylia aimana, kurią jis išspaudė smegenyse viskas pasidengė tamsa. Kristianas stipriai suspaudė į saują antklodę, bet tai mažai kuo padėjo. Jis tik griebėsi už ko galėjo. Nugara kiek išsirietė ir jis valingai sukosėjo, kraujo jau nebuvo, bet toks jausmas lyg kas plėšytų plaučius. Tamsa pasekė kiekvieną smegenų kertelę, tarsi tirštas rūkas, dėl patiriamo skausmo jis nebesugabėjo ne tai, kad mąstyti, o net prisiminti ko nors. Galiausiai kūnas tiesiog pasidavė, vaikinas atsijungė, raumenys atsipalaidavo. Atrodė, kad jis veik nekvėpuoja, nors krūtinė nežymiai kilnojosi.
Na, sparnai sveiki, o plunksnos ne šiaip sau kailis, kuris atauga kai reikia arba po tam tikro laiko, plunksnos auga priklausant nuo angelo skleidžiamos šilumos, energijos, tai priklauso net nuo metų, jaunesniems plunksnos auga kiek lėčiau ir nėra tokios tvirtos. Pagal sparnus turbūt galima nustatyti ir angelo amžių, daugmaž. Aleksas priklausė senesnei kartai, todėl...vos tik audiniai taisyklingai atsistatė, per kelias minutes plunksnos grįžo į savo vietas, vėl padengdamos sparnus, net šviesesnės nei buvo, kadangi ką tik išaugusios. Vaizdas iš tiesų turėjo būti įspūdingas, na bent jau Viktorijai neregėtas. Nes neilgai trukus sparnai buvo visai tokie pat kaip prieš ligą, didingi, bet kartu ir švelnūs. Vaiskiai balti, jie net rodos palengva skleidė kažkokią šilumą ar energiją, dėl kurios buvo matomi iš tolo ir net tamsoje.
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Tr. 19 06 2013, 6:24 am

Angelai vienaip ar kitaip merginoms nesiūlytų tokių dalykų, kaip ėjimų pasikrušti. Jie vis tiek turi tam tikrus nuostatus, tam tikras taisykles ir įstatymus, kurių jie negali laužyti. Na, žinoma, keli nuėjimai „į kairę“, kai nemato žmona, nesiskaito, bet vis tiek kažin ar jie eina „į kairę“ iš gero gyvenimo. Kiekvienais metais, kiekvienais dešimtmečiais vyrai buvo tos būtybės, kurios ieškodavo šilumos ir meilės. Nesvarbu, kokios tu rasės atstovas, gali būti netgi tas pats demonas, bet vienaip ar kitaip vyrai visada troško švelnumo, tiktai to noro niekada neparodydavo. Tiesą sakant, Amy net nesmerkia tokių vyrų, kurie ieško kitos. Žinoma, jei jų žmona stengiasi dėl jų santykių, tada mergina tikrai neigiamai į tai žvelgia, bet jeigu žmonos išnyksta, dingsta ir pasirodo kartą į mėnesį, tviskančios grožiu ir stengdamosis parodyti, jog jos tikrai myli savo šeimą, bet neatranda jai laiko dėl darbo ar dar kokio velnio. Kiekvienas vyras, žinoma, geras, vertas tokios moters, kuri galėtų atsverti jo gerumą ir paversti jį tobulu vyru. Moterys turi tokią įdomią savybę – jos bet kurį vyrą paverčia geidžiamu ir norimu kitų, žinoma, jei jos pačios to nori. Tad vienaip ar kitaip angelas turbūt turėjo ypatingai gerą žmoną, kuri jį pavertė tokiu nuostabiu ir mielu žmogumi. Nors gal ir anksčiau jis toks buvo, bet vis tiek, kartais moterys mėgsta apšlifuoti savo vyrų „aštrius kampus“.
Pirmą kartą gyvenime jai teko toks sunkus darbas. Tiesą sakant, atsiauginti savo nutrauktus raumenis buvo kur kas lengviau, nes tai užtruko tik kelias sekundes, o čia reikėjo atauginti praktiškai du milžiniškus plotus audinių. Ir jai pavyko. Amy pirmą kartą jautėsi naudinga ir netgi šyptelėjo, žvelgdama dabar jau į žaizdų neišvagotus sparnus, kurie per kelias akimirkas pasidengė baltomis it sniegas plunksnomis. Mergina tiktai išplėtė akis, stebėdama šį reginį, negalėdama patikėti tuo, ką mato. Ji atsargiai, keliais pirštais, perbraukė per tas neseniai išaugusias plunksnas, o jos buvo velniškai švelnios ir minkštos, tarsi liestum pūkinius patalus ar kažkas panašaus. Victoria instinktyviai prikando lūpą ir šyptelėjo bei jau norėjo kažką pasakyti, bet pastebėjusi, jog vaikinas guli be sąmonės, suspaudė lūpas į vieną liniją. Atsidususi ji trumpam pakilo, vėl priglaudė lūpas prie jo kaktos, iš pradžių nuėmusi drėgną skudurėlį, ir patikrino, ar jis vis dar karščiuoja. Eleksyras veikė ir temperatūra vėl buvo stebėtinai normali. Pakilusi nuo lovos mergina nunešė skudurėlį į vonią ir padėjo, kad išdžiūtų. Grįžinėdama ji sustojo tarpduryje ir tik dabar pastebėjo, kaip labai yra sutepti jo rūbai. Kiekviena normali moteris, besirūpinanti švara, pastebėtų. O šiandien juk pasikeitė naują patalynę. Sunkiai išpūtusi orą pro pravertas lūpas ji suprato, jog vaikiną teks tiesiog...nurengti. Na, ne visiškai, bet džinsus ir marškinius tai tikrai. Priėjusi prie lovos, atsagstė marškinių sagas, kurios buvo vis dar užsegtos, bei ištraukė vieną ranką iš medžiagos, vos nenuvirsdama ant grindų.
-         Dievaži, tu man būsi netgi labai skolingas...- burbtelėjo, traukdama ir kitą ranką iš marškinių, bet nesugebėjo ilgai pykti ant angelo, nes dabar jo veidas atrodė toks lygus, ramus, nenukamuotas skausmo ir liūdesio. Trumpai atsidususi ji ištraukė marškinius iš po vaikino nugaros, vos neužvirsdama ant jo. Tikrai, šįkart pusiausvyra ji nepasižymėjo. Pamačiusi siaubingos būklės marškinius, nusprendė, jog vienintelė jų vieta – šiukšlių dėžė. Tą ir padarė. Jie, kai kuriose vietose buvo sudraskyti, o ant baltos medžiagos ryškiai kontrastavo kraujo dėmės. Atėjo džinsų eilė ir Victoria šiek tiek pasimetė. Pirmą kartą nurenginėja vaikiną, kuris yra be sąmonės. Žinoma, anksčiau ir būdavo tokių dalykų, kad reikdavo nurenginėti vyriškos giminės atstovus, bet ne visiškai.
-         Labai skolingas...- dar kartą burbtelėjus, lyg angelas sugebėtų išgirsti tokį suvaidintą nepatenkintą toną, mergina atsegė diržą ir smarkiai truktelėjo, kad šis ištrūktų iš džinsų. Vos nenusivertė, vėl, bet sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą, neįgriūdama į pravirą balkoną. Pakabinusi diržą netoli lovos, ji atsegė džinsus ir sustojo, galvodama, kaip juos, po perkūnais, reiktų nutraukti. Nupūtusi vieną užkritusią sruogą ant veido ji suėmė medžiagos kraštos ir smarkiai truktelėjo žemyn. Tiesą sakant, džiaugėsi, jog šiuo metu vaikinas be sąmonės. Susitvarkiusi su kelnėmis ji nunešė jas į vonią bei įkišo į skalbimo mašiną, kartu su savo palaidine, kai pastebėjo, jog ir ši kruvina. Grįžusi į kambarį užklojo angelą su apklotu, kad jis nesivartytų čia praktiškai nuogas, o pati atsidarė komodos apatinį stalčių ir išsitraukė dvejus vyriškus marškinius, kuriuos buvo nugvelbusi iš tėvo. Amy turėjo keistą silpnybę – ji dievino vaikščioti su vyriškais marškiniais. Vienus pakabinusi netoli lovos, kitus užsimetė ant pečių, dar nusitraukdama džinsus ir numesdama juos ant kėdės, stovinčios kampe. Užsisegusi kelias marškinių sagas ji dirstelėjo į veidrodį, kad ir pamačius, jog vaikinas lyg ir be sąmonės, atidarė balkono duris plačiau, jog į patalpą įeitų gryno oro. Prieš tai dar nuėjo ir paruošė mėtų arbatos ir į lėkštutę sudėjo šokoladinius sausainius bei padėjo ant stalelio prie lovos. Juk žadėjo jį pavaišinti.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Tr. 19 06 2013, 11:42 pm

Angelai toli gražu nėra vienodi. Dauguma yra susidarę neteisingą stereotipą, tarsi angelai visi šventuoliai. Toli gražu. Taip, jie turi savas taisykles ir pareigas, kurių privalo laikytis, kad nebūtų pakirpti sparnai, tačiau chrakterio niekas negali nustatyti. Kai kurie drąsiai gali leisti sau pasakyti: "Ei, mažute, tai gal šiandien pas mane ant virtuvinio stalo?". Jie neturi laikytis kažkokio celibato, visi per daug pripumpuoti įvairių legendų ir filmų jei mano, jog virš angelų galvų pastoviai šviečia aureolė. Žinoma, per daug atispalaidavę yra greitai sudorojami, o ir vienetai tokių pasitaiko. Aleksas toli gražu neprilygo nei vienam iš šitų nusistatymų. Jis buvo kažkoks keistas miksas, kurio apsisprendimai keisdavosi...labai dažnai. Jis irgi ieškojo šilumos ir meilės. Pagaliau atrodė, kad ją rado, tačiau visa dabartinė jo santuoka žlugdė vyro jausmus. kad ir kaip durnai tai skambėtų, bet jis tikėjosi, kad gyvenimas su mylimu žmogumi nėra toks, kokio jis dabar sulaukia. O gal jis nebuvo pakankai geras vyras ir to nusipelnė. Jis jau per daug dažnai dėl to laužė sau galvą, kad rodės įsivarys tuoj migreną. Jis ne tokį save įsivaizdo vedusi Niną.  Jų šeima turėjo būti tokia graži, o per tokį neįtikėtinai trumpą laiką pradėjo irti.
Tik ataugusios plunksnos visada gražiausios ir skleidžia daugiausiai šilumos. Su laiku jos pradeda pilkėti, nuo per didelio streso, ligų ar išsękimo, tada aišku kada angelui reikia pailsėti. Dabar net keistai malonu kai kas liečia plunksnas pirštais. jei kuo angelai ir girdavosi vienas kitam, tai ne savo draugelių ilgiais, o būtent sparnais. Aleksui tai atrodė tikrai kvaila, todėl niekada per daug nesigilino dėl savo sparnų gražumo. Svarbiausia, kad buvo sveiki. Tarsi pajutę prisilietimai sparnai  švelniai vos krustelėjo tarsi atgydami ir vėl ramiai susiglaudė. Vyras buvo tikrai gerai atsijungęs, visiškoje tamsoje, tarsi vakuume, todėl net nejautė kai mergina (kurios vardo, be to, dar nežinojo) nuėmė jam marškinius ar kelnes, Kristianas priminė į pliušinį ramų angelėlį, kurio veidas dabar atrodė toks atsipalaidvaęs, lyg jis būtų sugrįžęs po nuodėmių išpirkimo. Tikėkimės prieš sugrūsdama džinsus į skalbimo mašiną mergina išėmė jos asmens tapatybės kortelę (kurioje amžius, aišku, buvo suklastotas ir sklebė vos 25 metus), piniginę, raktus nuo namų ir automobilio bei telefoną, visai nesinorėtų, jog šie daiktai būtų iškalbti. 
Vyras pramerkė akis kai rudaplaukė atidarinėjo balkoną, aišku, pirmiausiai pastebejo tai, jog ji tik su vyriškais marškiniais. Greitai sumirksėjęs jis vėl užimerkė ir atsimerkė, bet vaizdas buvo tas pats, vadinasi tai ne haliucinacija ir jis nesapnuoja. Angelas neskubėdamas akimis permetė kambarį bandydamas susigaudyti kas čia vyksta. Galva lengvai svaigo, tarsi po pagyrių, bet jautėsi keistai energingas, tarsi išmiegojęs kiaurą parą. Aleksas pabandė prisiminti kas nutiko...am...jis grįžo iš Maldyvų po išsikyrimo su Mell ir...hmo god..kas buvo toliau. Turbūt grįžęs prisigėrė su broliu ir todėl atsibudo kažkokios karštos pulytės apartamentuose, senokai to nėra buvę. O kur Hikari? Aleksas norėjo jam parašyti, bet suvokė esąs be kelnių. What? Greit apsičiupinėjęs suprato, jog yra tik su apatiniais...plačiai išplėtęs akis jis vėl pasistengė prisminti, tačiau galvoje buvo milžiniška skylė, turbūt vakar tikrai gerai padaugino. Įsitikinęs, jog mergina dar neatsisuko jis kilstlėjo antklodę, o kita ranka apatinius ir greitai mestelėjo žvilgsnį ten. Ar jam pasirodė ar anas kažkoks negyvas?? kas ką padarė su jo pimpalu?? Bet akivaizdu, jog nei šiandien nei vakar...nei berods jau seniai jis jokių lytinių santykių neturėjo. O keista...berods...buvo kažkas. bet ir vėl pasistengus prisiminti galvoje iššoko kažkoks klaustukas. Nespėjus dar gerai susivokti akys užmatė kitą daiktą ir Kristianas pajuto, kad tuoj gaus infarktą. Ant piršto buvo auksinis žiedas. Sunkaus aukso, tokius gamindavo senovėje, dabar buvo galima įsigyti tik antikvariniame lombare ir tai, jei tik žinai kur ieškot. Bet ne tame esmė. Ką po velnių šitas daiktas veikia ant jo piršto?? Tai tikrai ne vibrazinis žiedas..tai VESTUVINIS. Jis jį taip staigiai nusiėmė, jog atrodė, kad nuplėš pirštą, numetė kažkur ant lovos, tarsi nuodingą daiktą ir greit pašoko iš patalų, visai neesmė, kad jis nuogas beveik. dar kelias sekundes spėjo nusistebėti savo kūnu, berods vakar jo bicepsai buvo kur kas mažesni ir presas ne toks ryškus, vaikinas jautėsi kažkoks...tvirtesnis. Kaip ten bebūtų mergina buvo vienintelis jo išsigelbėjimas, nes smegenys streikavo. Kristianas atsidūrė priešais ją, trumpai pažvelgdamas į tamias megrinos akis, kurios buvo visiška priešingybė jo tamsios. be jokių kompleksų sugriebė tamsiaplaukę per liemenį ir parvertė ant lovos, apžergdamas ir keliais prispausdmas jos rankas. Okey, jis ir pats žinojo, kad jam patinka šiurkščiai, nors iš tiesų, kiekvienas prisilietimas buvo labai švelnus, net tas rankų prispaudimas, neturėjo būti skausmingas, Aleksas kaip angelas nemokėjo sukelti skausmo.-Dabar tu man viską papasakosi nuo vakar vakaro...lėtai ir aiškiai.-jis ranka švelniai palietė merginos skruostą ir kiek pakreipė galvą. Vėsi, bet ne šalta. Nuo jos sklido keista dviguba energina, nei šaltis - koks būna nuo vampyrų, nei šiluma, kokia būna nuo žmonių. Jis laikė prispaudęs mišrūnę. Oh great, sounds like him. Aišku, niekas nebus sužavėtas, kad Aleksas susidėjo su labiau į blogąją puse krypstančią atstovę, bet nuo kada jam rūpi kitų nuomonė? Kiek greitai dingtelėjo, kad gal ir negražu laikyti taip merginą prispausta, mat jos vardo net neprisiminė.-Na gerai, atsiprašau, tiesiog ši aplinka netikėta.-jis atleido jos rankas, bet nenulipo nuo merginos.-Tačiau, mažute, vis tiek niekur nekrustelėsi kol man visko nepasakysi.-mėlynos vaikino akys šaudė žaibus, tačiau ne tokius, smeigiančius, o šiltus ir atvirus, net gundančius, Damn, juk po juo tokia simpatiška, net kartšta mergina.
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 20 06 2013, 7:23 am

Na, Victoria tikėjo tuo melu, jog kiekvienas angelas yra mielas ir švelnus, jog net negalvoja apie tokius lengvus nuotykius. Prie šio vaikino, kuris gulėjo lovoje be sąmonės visiškai nesiderino ta pusė, ta šelmiškoji, nes matė tiktai vieną ir ji buvo visiškai pasimetusio ir skausmus jaučiančio žmogaus pusė. Nežinojo, kas jam nutiko, dėl ko taip nutiko ir kas tai padarė, bet tikėjosi, jog atsikėlęs angelas jai viską papasakos, juk jis geriau žino, kas jam nutiko. Vienaip ar kitaip, jis jai pasirodė geras, kažkuo pažįstamas, būtent dėl tos priežasties ji nebuvo abejinga jo skausmui ir padėjo angelui, kai tuo tarpu bet kuri kita būtybė jį būtų tiesiog pasekusi, įvariusi į kampą ir jį galutinai pribaigusi. Amy nebuvo pabaisa, ji juk buvo iš vienos pusės žmogus, o žmonės kartais irgi turi jausmus. Na, galbūt ne visi, nes prisiminusi, kaip dauguma kitų ledo arenoje ignoravo angelą ir tiesiog stengėsi nekreipti į jį dėmesio, merginą paimdavo lengvas pyktis, kad jie taip abejingai vertina kito skausmą. Žinoma, kol jiems neatsitinka jokia nelaimė, jie jaučiasi tokie drąsūs ignoruoti kitus, bet jeigu staiga užgriūna bėdos, tada vargšai žmonės, kurie anksčiau ignoravo kito nelaimę, prašo jo pagalbos ar paguodos, atrodo tokie nuskriausti. Mergina nekentė tokių žmonių, nes jie buvo dviveidžiai. Kai jiems reikia pagalbos, tu turi lėkti ir padėti jiems, o kai tau jos prireikia, jie atsainiai pasako, jog yra užsiėmę arba, kad neturi laiko.
Žinoma, kad įkišdama džinsus į skalbimo mašiną Amy ištraukė viską, kas buvo kišenėse ir netgi įdėmiai apžiūrėjo tapatybės kortelę, kuri skelbė, jog šis vaikinas – Alex Christian Ross, jau einantis dvidešimt penkerius savo gyvenimo metus. Amy trumpam prunkštelėjo, nes jautė, kad jam kur kas daugiau, bet bent jau dabar žinojo jo vardą. Visi tie daiktai, kurie prieš tai buvo sugrūsti į angelo kelnių kišenes dabar gulėjo ant merginos komodos viršaus, šalia nuotraukos rėmeliuose, kurioje buvo maža, rudaplaukė, bet spinduliuojančia šypsena besišypsanti mergaitė ir visada jaunas, galbūt aštuoniolikos neseniai sulaukęs vaikinas. Jis laikė ją ant kelių, o ši išdykėlė rodė savo dantis į fotoobjektyvą. Victoria nekentė šitos nuotraukos, nes čia atrodė pernelyg komiškai, bet tėvas primygtinai vertė pasiimti būtent šitą nuotrauką, nes teigė, kad joje jie atrodo patys laimingiausi. Pažvelgusi į laikrodį šalia pamatė, kad nemiegojo visą naktį. Žinoma, kaip gi miegosi, kai angelas okupavęs tavo lovą, o ant sofos tikrai nesinori miegoti, tuo labiau, stumti tą kūną į šoną, kad atsigulti šalia...ne itin gera mintis, atsikėlęs Alex tikrai pagalvotų kažką ne itin gero, nors net nenutuokė, kad jis vienaip ar kitaip pagalvos kažką ne to, nes...jis nieko neprisimins. Net į galvą nešovė tokia mintis, jog nuo per didelio skausmo, kurį jautė, kai Victoria pasistengė vaikinui padėti ir ataugino nykstančius audinius, jis galės prarasti atmintį.
Nors buvo praktiškai be miego, bet jautėsi žvali kaip niekad ir galvojo, jog galbūt reiktų nueiti dušą, kol Alex neatsibudo. Tai ir padarė. Galbūt kokias penkiolika ar dvidešimt minučių prabuvo vonioje, o vėliau grįžo į kambarį su tais pačiais marškiniais, pirštais atsargiai papurenusi beveik šlapius plaukus. Ji jau ketino galbūt netgi ką nors apsirengti, kai išgirdo judesį lovoje. Negi jis tikėjosi, jog ji neišgirs, kaip kvėpavimas šiek tiek pagreitėjo ir širdies plakimas pasidarė taip pat greitis, lyg bėgtų krosą? Tiesą sakant, Amy pati kiek nustebo, pajautusi nuo vaikino sklindantį...sumišimą? Mergina jau norėjo atsisukti, bet vos nekrūptelėjo, kai Alex atsidūrė visai šalia jos.
-         Labas rytas, miegančioji graž....ei, ką tu...ką tu, po perkūnais, darai? – kilstelėjusi vieną antakį ji pasuko galvą į ten, kur šiuo metu buvo jo rankos, tai yra į savo liemenį ir instinktyviai uždėjo rankas ant vaikino krūtinės, tarsi norėdama atstumti savo kūną nuo jo, bet turbūt angelas buvo šiek tiek greitesnis už visą naktį nemiegojusią mišrūnę, tad Amy teko tiktai išplėstom akim pasitikti tai, jog ji buvo mažumėlę sukaustyta ant lovos, o virš jos buvo tas pats angelas, kuris vakar buvo toks bloguojantis. Victoria suraukė antakius ir dėbtelėjo į Alex. Jeigu taip, tai ir ji juk yra ne tokia silpna, dažniausia jauni mišrūnai būna gan pajėgūs, o kadangi vaikinas jos taip smarkiai ir nelaikė, netgi kiek atleido rankas, tad jų pozicija greitai pasikeitė ir, nors ir komiška, bet dabar jau mergina buvo viršuje, o angelo rankos buvo prispaustos prie lovos jo galvos lygyje. Mergina kiek prisilenkė sužaibavo akimis.
-         Niekas taip neatsilygina už išgelbėtą gyvybę, - dabar tikrai pagalvojo, jog būtų visai nieko įsisegti į jo kaklą. Jis vienaip ar kitaip buvo skolingas, bet Amy dar nebuvo tokia alkana, kad pultų angelą. Galiausia ji iš nuostabos paleido jo rankas ir nenusivaldžiusi prunkštelėjo.
-         Mažute? Buvai daug juokingesnis, kai vakar karščiuodamas kalbėjai apie ponius ir pilis, - mergina prisidengė burną ir tyliai sukikeno, nors po kelių minučių stebėtinai gerai susivaldė ir, nors kiek prikando apatinę lūpą, kad nesijuoktų, atrodė labai rimta. Kur čia nebūsi rimta, kai tave užpuola iš pačio ryto su tokiais pasisakymais.
-         Tu ką, nieko neatsimeni? – kiek pakreipusi galvą paklausė ir tik dabar suprato, kad sėdi apsižergusi vaikiną. Oho. OHO. Ar ji jaučia....? Ne, ne, negali būt.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 21 06 2013, 2:17 am

Aleksas tikrai buvo geras. Taip, kiek vėjavaikiškas, nepastovus, tačiau rūpestingas, mylintis ir dėl artimųjų bei draugų galėtų žemę su dangum sumaišyti, žodžiais sunku nusakyti kam jis pasiryžtų dėl tų, kurie jam brangūs. O jų nebuvo daug...brolis Hikari ir geriausia draugė Beatrice. Kristianas taip pat be galo didelį dėkingumą jautė Markui ir kai kuriems kitiems dievams, kurie ne kartą išgelbėjo jo gyvybę, porai žmonių...Aišku, šiuo metu angelo smegenys buvo užblokavusios tikruosius faktus, pavyzdžiui, kad yra vedęs ir turi sūnų - o Dieve, jei kas jam dabar taip pasakytų...vaikinas turbūt mirtų iš juoko. Jis vedė? Metų anekdotas. Aleksas dar tikrai nėra pasiruošęs tokiems santykiams ir kažin ar bus, čia jis dabar taip galvojo. Angelas taip pat mylėjo žmones, ta prasmė, iš tiesų nuoširdžiai manė, kad visiems gali padėti ir kitaip būti negali. Jis turi padėti. Vyras jautė atsakomybę, turbūt vienintelę savo gyvenime. Tai yra...nenuvilti žmonių rasės. O visą kitą...ai, koks skirtumas. Kaip ir pats gyvenimas. Jis niekada nebijojo mirti, stačiomis galėdavo pulti į visokias ekstremalias situacijas. Keista ironija, kad jis nenorėjo rimtų santykių, bet buvo romantikas, jei jam mergina tikrai patikdavo, sugebėdavo ją suvylioti vos per dešimt minučių, kartais net trumpiau. Tik va su kitos rasės atstovais (išskyrus dievus ir žmones) vyras šiek tiek nesutarė, todėl tikrai nustebo, jog atsibudo būtent mišrūnės lovoje. Nors dieve....kai išgeri, jau koks gi skirtumas.
Aleksas šiuo metu galvojo, kad jos vardas yra Alex Sebastian von Tulsse. Bent jau taip jis atsiminė, tad gaus šiokį tokį šoką pamatęs savo tapatybės kortelę. Angelai turi keisti pavardęs ir gyvenamasias vietas, kad žmonės nepastebėtų, jog jie nesensta ar elgiasi įtartinai, o prisižiūrėję twilighto visada prisigalvoja kažkokių nesąmonių. Kristianas tiesiog manė, kad ta skylė, kurią jautė galvoje, yra būtent dėl alkoholio ir už jos slepiasi visa istorija kaip jis atsidūrė šios merginos kambaryje. Todėl jis visai nebesigilino. Neprisimena, tai ir nereikia. Toks jau jis buvo...(tais laikais, kuriuos prisimena), išmesdavo iš galvos kas nereikalinga ir tiesiog leisdavo sau būti laimingu. Ir tai veikė sėkmingai. Iki šiandien, kodėl jis negali būti laimingu ir tiesiog pasilinksminti ryte su šia žavia būtybe...jis negalėjo suprasti, po velnių kažkas jam trukdė ir vertė jį dabar niurzga, kokių jis negalėjo pakęsti.
Kad ir kaip rudaplaukė norėjo, bet tikrai nebuvo stipresnė už Aleksą. Nepaisant to, kad jis tvirtas vyras, o ji mergina..tai dar faktas, kad vampyrai jėga prilygsta angelams, o ji buvo vampyro ir žmogaus mišrūnė, taip kad gerokai silpnesnė. nes ir taip aišku, kad žmonės jėga nepasižymi. Jei pasižymėtų, tai nereikėtų jų subinių kas dieną gelbėti. Nors ne, jis nesiskundė, Kristianui patiko jo darbas, nors algos už tai niekas nemokėjo.
Jis net nesipriešino parverčiamas, oh, kaip jam patiko žaidimai, Aleksas iš visų jėgų siuntė vidinį balsą naxui, kuris kažą lyg ir bandė pasakyti. Jis laisvo oro direktorius, ką nori tą ir daro.
-Gyvybę?-šviesios vyro akys išsiplėtė, tarsi ji būtų pasakius, kad yra nėščia nuo jo.-Kokią dar gyvybę? Jei parsivedei mane iš baro ir manai, kad išgelbėjai man gyvybę taaaai....-jis tik trumpai pavartė akis, leisdamas suprasti, kad tai tikrai nesiskaito.-Aišku, esu dėkingas and so on...bet...ką? Kokius dar ponius..jeezes...karščiuodamas? Moterie, gal baik tu man kabint makaronus...-vaikinas spustelėjo lūpas į vieną liniją nepatenkintas, jetus, kaip moterys gali rytais nusišnekėti. Tačiau netrukus kūnas atsipalaidavo ir lūpose sužaidė šypsena, po sekančių merginos žodžių.
-Prisimenu būtent ką? Kad dabar 2011,  liepos mėnuo, ar manai, kad visai esu kvailas? Tik tave tikrai matau pirmą kartą, žinau...nes tokio veidelio niekada nepmirščiau. Tu iš tiesų labai graži.-jam niekada nebuvo sunku sakyti komplimentus, ypač jei jie buvo tiesa. Tik po kelių akimirkų vyras sustingo, lyg stabo ištiktas, akimirką žvelgė į merginos akis, o tada lūpos kiek prasivėrė.
-Lipk lipk nuo manęs...-tyliai ir greitai ištaręs, parvertė merginą šalimais, o pats persivertė lovoje ir atsisėdo ant krašto, nuleisdamas kojas žemyn ir atsukdamas jai nugarą, tiksliau sakant, sparnus.
-Vamzdiec...tobula tiesiog. Žodžiu.-nykščiu ir rodomuoju pirštu vyras pasitrynė tarpuakį ir tyliai atsisudo. Juk ne per seniausiai su kažkokia buvo susidėjęs, kodėl taip kūnas reaguoja?
Aleksas jau norėjo klausti kur jo drabužiai, bet staiga ant spintelės išvydo tą bendrą nuotrauką ir vos ne žagtelėjo.
-Evanas?-tarsi pats savęs pasitikslino. Aleksas prisiminė jų pirmą susitikimą, kai abu susimušė ir nusileido tik tada kai net pajudėti negalėjo, viskas baigėsi tuo, kad abu po to nusigėrė bare. Bet damn...kada tai buvo...kristianas iki šiol slėpė savo draugiškus santykius su šiuo vampyru, mat ir taip, aišku, kad paprastai angelai negali sutarti su jais.-Ar jis tavo vaikinas?-išsprūdo klausimas, bet į merginą neatsisuko, nes jei atsisuktų...taip, tada jokie Evanai nerūpėtų. Tiesiog ji, jis ir lova.
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 21 06 2013, 5:36 am

Tie vienu aspektu jie buvo tikrai panašūs. Amy buvo tas asmuo, kuriuo buvo galima pasitikėti. Jei turi ją draugų sąrašuose, vadinasi tikrai nusipelnei jos pagarbos ir didelio pasitikėjimo, nes ji apskritai nenori niekuo pasitikėti. Vienintelis asmuo, kuris, nieko neklausinėdamas, tikrai padės ir apsuks situaciją šimtų aštuoniasdešimt laispnių kampu vien todėl, kad tau taip reikia. Dėl draugų pasiryžusi kitiems perkąsti gerkles tiesiogine to žodžio prasme ir dar netiesiogine. Buvo drąsi ir ryžtinga, pultų po traukinio bėgiais vien dėl to, jog to reiktų draugų. Amy buvo tas žmogus, kuris labai retai rūpinasi savimi, labiau rūpinasi savo draugais ir artimaisiais. Turbūt vienintelis pasaulyje asmuo, mąstantis taip pozityviai ir nuteikiantis taip kitus. Turėdamas šalia tokią merginą kažin ar jausiesi nemylimas, paliktas ar nuviltas, nes ji visais įmanomais būdais stengtųsi padaryti taip, kad santykiai būtų gražūs ir mieli abiejoms pusėms. Stengsis juos išsaugoti net jei tai reiškia, jog kartais savo pykčius reikės numalšinti, o užsispyrimą paslėpti spintoje. Mergina tikrai buvo tas vienas saulės spindulėlis Žemėje, visiška priešingybė tiems žmonėms, kurie rytais važiuoja į darbą ir laukia savo monotoniškos dienos pabaigos. Ji džiaugėsi kiekviena akimirka, kiekvienu įkvėpimu ir kiekvienu susitikimu su nepažįstamuoju, nes tikėjo, jog jis gali pasirodyti tikrai geras draugas, nes šiuo atveju apie Alex, kaip apie vaikiną, galvoti buvo tikrai neverta. Kuri normali moteris jo neimtų? Galbūt lesbietė, nes joms patinka visos kitos moterys, o normalios...jas nuginkluotų visa, kas slypėjo tame angele ir tik Victoria turėjo kažkiek stiprybės tam pasipriešinti. Žinoma, ji buvo mergina, tad laiko klausimas, kada jai reikės pravalyti savo atmintį ir išmesti tokias kvailas mintis, nes visada ima mąstyti apie itin dailius vaikinus, o tai tikrai nepadeda jai susikaupti, kai situacija būna būtent tokia.
Na, galbūt ji ir nebuvo stipresnė, galbūt kiek nuvertino savo jėgas, ypatingai Alex. Bet kadangi jis leidosi, tad nieko nuostabaus, jog mergina labai greitai atsidūrė viršuje. O ir neketino visą laiką būti prispausta prie lovos čiužinio. Amy buvo velniškai susierzinusi. Mintyse ji bandė išraizgyti šią keistą įvykių seką ir mąstė, kas galėjo nutikti vaikinui, jog jis taip staiga viską pamiršo. Galiausia sugalvojo, jog galbūt jos eleksyras pakenkė ir čia tiktai trumpalaikis atminties netekimas. Ji galėjo ramiau atsidusti, bent taip ramindama save, kad po kelių valandų viskas vėl bus gerai, vaikinas vėl bus savimi ir viską prisimins, padėkos jai už tokį rūpestį ir tiesiog išeis į savo gyvenimą, pamiršdamas šį įvykį.
-         Tu rimtai? – ji taip sukando dantis, kad pasigirdo lengvas trakštelėjimas, bet vos spėjo sureaguoti po to, ką pajautė, kai buvo tiesiog nuversta. Amy kelias akimirkas taip ir gulėjo ant lovos, išplėstom akim, žiūrėdama į vaikino nugarą, o galiausia pradėjo krizenti. Turbūt tikrai užsitrauktų bet kokio vyro pyktį už tokį elgesį būtent tokią akimirką, bet ji tiesiog negalėjo susivaldyti. Prisidengusi burną ji atsainiai krenkštelėjo, bet negalėjo sulaikyti šypsenos, kuri įsiraitė į jos lūpas. Tai veik buvo miela, bet kartu ir kažkuo žavinti, gundanti šypsena. Galiausia ji atsistojo nuo lovos, nuėjo iki šiukšlių dėžės bei ištraukė kraujuotus Alex marškinius. Jis neišsisuks, na jau ne. Ir kas, kad nenorėjo atsisukti į Amy, ji atsistojo priešais jį su marškiniais rankose.
-         Vakar mano suknistos dienos aprašymas....išėjau pačiuožinėti ant ledo ir ką aš matau? Vyrą, klūpintį šalia ledo arenos stiklinės sienelės. Visi žmonės iš jo tyčiojasi ir juokiasi, nes jis atrodo kaip pamišėlis, bet toks nėra...jis sužalotas, jo sparnai atsivėrę opomis, plunksnų praktiškai nėra, jis karščiuoja. Ką darau aš? Aš einu jam padėti, o jis ima ir pravirksta, nežinia dėl ko...net neįsivaizduoju, jei atvirai, bet jis toks bejėgis, kad nusprendžiu jam padėti. Jis visas dega ir ne ta prasme, kuria tu dabar pagalvojai, nors net nežinau, kas dedasi tavo makaulėje. Sugebu jį nutempti iki savo namų, susiriedama su vairuotoju bei puse žmonių, kurie tiktai nužvelgia jį ironišku žvilgsniu. Nuslopinu suknistą karštį, netgi padarau suknistos arbatos ir įdedu sausainių, nes jis vargšas manęs to prašė. Galiausia, manydama, jog tai bent jau bus įvertinta gražių žodžiu, sugydau jo sparnus, kurie atrodo siaubingai ir leidžiu jam miegoti mano suknistoje lovoje. Ir jis atsikėlęs drįsta man aiškinti, jog čia aš nusišneku. Alex, dabar yra du tūkstantis tryliktieji metai, birželio mėnesis. Tu praradai atmintį per kažkokį atsitiktinumą, - padėjusi marškinius šalia angelo ji atsisėda ant lovos, bet galiausia vėl susmenga į čiužinį ir užsimerkia. Atsitiktinumas. Tiesiog kvailas atsitiktinumas. O gal lemtis? Ne.
Išgirdusi angelo žodžius ji krūptelėjo ir atsimerkė. Vėl atsisėdo ir dabar praktiškai grežė skylę vaikino veide, kurį matė profiliu.
- Iš kur tu pažįsti mano tėvą? – pernelyg ramiai ištarusi ji atsirėmė į lovos atlošą ir dabar net nenuleido žvilgsnio. Dabar jau jis turės jai pasakyti, kas čia, po perkūnais, vyksta.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Antr. 25 06 2013, 10:01 pm

Jei tikėti merginos žodžiais, tai ji jam išgelbėjo gyvybę. Jei ne ji, Aleksas būtų numiręs prie tos ledo arenos ir niekas nebūtų atkreipęs dėmesio, gal nebent jei kas nors susiprotėtų pakviesti policiją. O tada kiltų sumaištis, mat Kristiano bylos nėra jokiose archyvuose, techniškai jis net neturi pirštų antspaudų. Kaip mistinė būtybė, kažin ar jo ir kraujo grupė tokia kaip žmonių. Nors teko gulėti ligoninėje ir perpilamas kraujas niekada neatnešė blogų pasekmių, tik saugumo sumetimais Aleksas niekada neišgulėdavo, visada galų gale pabėgdavo, vos tik pasijusdavo geriau. Kaip ten bebūtų vyras šiuo metu tikrai nieko neprisiminė, todėl net nenumanė ar gali pasitikėti šia moterimi, bet atrodo šią minutę jis neturėjo pasirinkimo. Alekso pasitikėjimą reikėjo ilgai ir sunkiai užsitarnauti. Jis vienišius ir retai ką į savo ratą priima. Pasielgė gan ne taktiškai su šia mergina, bet kaip būtų pasielgęs kitas jo vietoje? Kristianas buvo įsitikinęs, jog mylėti nemoka...dievas jam nesuteikia šios dovanos. Kalbama ne apie meilę šeimai ar draugui, o apie meilę moteriai, jis abejojo ar kada nors galės prisirišti prie ko nors taip stipriai, kad nenorėtų palikti, mat iš prigimties šis angelas yra klajoklis. Na...čia tiek kiek jis dabar prisimena.
Jis sedėjo ant lovos mintyse save ramindamas. Taip negalima reaguoti, šiuo metu jis visai nebuvo nusiteikęs užsiminėti seksu ir svaigti bandant suvylioti, Aleksas jautėsi pasimetęs ir išmuštas iš vėžiu, jausdamas, kad su kiekviena sekunde galvoje kyla vis daugiau klausimų, į kuriuos jis atsakymų neranda. Galvoje skylė ir tai irgi situacijos negelbėjo.  Gerai, kad jis nematė merginos šypsenos, nes tai būtų tik sunervinę, Kristianas nekentė kai iš jo taip atvirai tyčiodavosi. Nesijautė dabar kažką blogo padaręs, kad tai gautų. Viskas kas nutiko - labai natūrali reakcija.
Jis jau būtų prasižiojęs, tačiau sekantys merginos žmonės privertė vaikiną užsičiaupti, tarsi prisisėmus į burną vandens. Toks atviras ir staigus išdėstymas būtų privertęs bet ką sutrikti. O jis nenorėjo tikėti arba greičiau negalėjo patikėti tuo ką išgirdo. Informacijos tiesiog buvo per daug ir dar plius nesuprantamos ir protu nesuvokiamos. Ypač tie metai, skaudžiai įsirėžė galvoje. Vaikinas norėjo nusijuokti iš šitos visos nesąmonės, bet nesugebėjo. Širdyje žinojo, kad mergina sako tiesa, negalėjo pasakyti iš kur tai nujautė, bet žinojo ir tiek. Išplėtęs akis, vyras prisidengė lūpas delnu, įsispoksodamas į kažkokį tašką priešais save. Akyse vaizdas trumpam susiliejo ir vėl išryškėjo, jos prisipildė baimės ir sutrikimo, tarsi Aleksas būtų išgirdęs iš merginos,jog jo visą šeimą paskerdė. O jei taip yra? Ta prasme, kodėl jis buvo vos gyvas kažkur...liga ar kažkas daugiau? Nuleidęs ranką nuo lūpų jis paėmė savo kruvinus marškinius ir pažvelgė į juos, tarsi ten galėtų rasti atsakymus, tačiau tai tik sukėlė daugiau klausimų. Tarsi elektros iškrova nupurtė Kristianą ir viskas ką beliko daryti įsikniaubti į delnus.
-Tai mano suknista kaltė...-sumurmėjo daugiau sau, nei šalia sėdinčiai/gulinčiai merginai. Vaikinas buvo įsitikinęs, kad jei jis toks atsidūrė taip toli nuo namų, tai kažkas atsitiko rimto, o jei jau bėgo, tai tik todėl, kad buvo visai blogai ir tai buvo jo kaltė.-Kažkas nutiko..-jo pasimetęs žvilgsnis pradėjo klajoti aplink grindis, kuriame kas sekundė kaupėsi vis daugiau panikos. Jis stengėsi suvokti, bet viskas veltui. Kelias akimirkas pasėdėjęs sustingęs vyras uždarė jausmus ir veidas po truputį pasidengė tuščia kauke.
-Gal galėčiau gauti savo džinsus...? ar tu radai mane be kelnių?-tyliai, vos ne negyvu balsu paklausė, jam tiek mažai trūko, kad tuoj pratrūktų visiškai. Jam net išgaravo iš galvos paklausti iš kur ši mergina žino jo vardą.
Tėvą? Dar geriau, Aleksas nebuvo įsitikinęs, jog nori pasakoti apie Evaną, bet jei jau užsiminė, tai pasirinkimo neturi.-Jis buvo man draugas...buvo.-dar kartą pakartojo, lyg patvirtindamas, kad dabar tarp jų jau jokios draugystė nebėra. Iš dalies buvo gaila, bet taip jau pasisuko gyvenimas, nieko nepadarysi.

_________________
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Tr. 26 06 2013, 7:28 am

Jos atmintis sunkiai tirpdė ledus ir Amy pagaliau atsiminė, kad šitas veidas jai buvo matytas. Pernelyg gerai matytas, kad galėtų būti pamirštas. O galbūt pernelyg ilgai šaldytas prisiminimuose, kad nebebūtų atkastas.
Tada buvo vasara. Galbūt tokia pati, kaip ir šių metų vasara. Victoria dar ėjo trejus metukus ir, kaip vampyro ir žmogaus vaikas, jau stebėtinai gerai vaikščiojo, netgi greitai mokėsi kalbėti normaliai, o ne ta, mažų vaikų kalba. Ta diena nesiskyrė nuo kitų. Saulė maloniai šildė apnuogintas mergaitės rankas ir kojas, o veidas buvo skaisčiai nuraudęs nuo per didelės šilumos. Mergaitei buvo paaiškinta, kad jos motina yra trumpam išvykusi ir tiktai tada, kai sulaukė atitinkamo amžiaus, viskas buvo jai išdėstyta. Evanas nemėgo svilinančios saulės, tad tupėjo pavėsyje ir skaitė knygą. Galiausia Amy pribėgo prie jo ir šoko, norėdama užsikabaroti ant jo kelių ir pasimėgauti nuo jo sklindančia vėsa, bet šviesus siluetas pasirodė kieme. Mergaitė smarkiai suspaudė tėvo ranką, taip jį savindamasi, bet visgi nuėjo kartu link to silueto. Aukštas vyras šviesiais plaukais ir žydromis it vandenynas akimis nužvelgė mažąją damą, o ši bailiai pasislėpė už Evano kojos. Jie kalbėjosi ganėtinai ilgai, tąkart Amy net nesuprato, apie ką eina kalba ir tik dabar, matydama angelą, suprato, jog tas vyriškis, tą dieną įėjęs į jų kiemą pirmą ir galbūt paskutinį kartą bei šis pasimetęs vaikinas – tas pats asmuo. Pokalbio nuotrupos buvo užfiksuotos merginos atmintyje, bet ji tik dabar suprato jų prasmę. Jis atėjo pasakyti, jog jų draugystė tęstis negali, nes jie iš skirtingų pusių, skirtingų rasių ir kažkas, sužinojęs apie jų bendravimą, tikrai tuo neapsidžiaugtų. Dabar, matydama Alex, Victoria atsiminė, jog tą akimirką ji suprato, jog angelai sunkiai sutaria su jos tėvų, tad sunkiai sutars ir su ja. Jie visada bus iš skirtingų barikadų pusių ir netgi tas faktas, jog mergina nekelia žalos, vis tiek nepakeis ilgai nusistovėjusios tvarkos.
Tėvas jai pasakojo apie tą vyrą, atėjusį į kiemą, bet tiktai tada, kai ši jau buvo paaugusi, kokių vienuolikos metų, kai atsigavo po naujienos apie tai, jog ji negali susitikti su motina, nes ji jos paprasčiausia neatsimena. Jis teigė, jog tas vyras – labai geras žmogus. Padėjo jam skirtingose situacijose ir kišo savo užpakalį ten, kur nereikėjo, nes jei būtų pagautas, būtų nubaustas už tokius darbus. Evanas teigė, jog tuo žmogumi galima pasitikėti, jog jis yra galingas ir angelų tarpe gerbiamas. Žinoma, tada, kai Amy buvo treji jis turbūt buvo toks, koks yra dabar, kai neteko atminties, bet viskas keičiasi per tokį ganėtinai ilgą laiko tarpą, tiesa? Mergina niekada daugiau nesigilino į tai, tiesiog nenorėjo knistis kito žmogaus gyvenime, tad tėvo daugiau nieko neklausinėjo, bet jai visada knietėjo sužinoti, kodėl būtent tą dieną jis pasirodė jų kieme, kodėl nepasirodė vėliau ar tiesiog neatsiuntė žinutės paštu.
Tokios reakcijos Amy nesitikėjo. Apie savo atradimą prisiminimuose jai teks nutylėti, nes šiuo metu kažkam tikrai reikia jos pagalbos...vėl. Nenorėjo vaikino sutrikdyti, tuo labiau išmušti iš vėžių, bet jeigu ji apsimestų, jog dabar tikrai yra du tūkstantis vienuolikti metai, tai tikrai nepagelbėtų situacijos. Tuo labiau, ją dar ir kaip pablogintų, juk Alex kažkada turės sužinoti, kad gyvena praeitimi ir pamiršo praktiškai visą dabartį ir dar daugiau. Viskas, ką mergina galėjo padaryti, tai kaip nors padėti vaikinui prisiminti, daugiau ji nieko negali padaryti. Nėra jo draugė, meilužė, mergina, tuo labiau, ji yra nepažįstama mergina, kuri išgelbėjo jo subinę ir bando gelbėti ją dar kartą. Turbūt jai reikės įteikti Nobelio premiją už pasiaukojimą, nes ne kiekvienas mišrūnas darytų tai, ką bandys daryti Amy. Tuo labiau, jis turbūt pasinaudotų proga, jog vaikinas nieko neatsimena ir priburtų jam tokių dalykų, kad jis tiesiog patikėtų. O sumišę žmonės tiki praktiškai viskuo, ką pasako šalia esantis, nes tai yra vienintelis jų informacijos šaltinis.
-         Tai ne tavo kaltė. Tu nežinai, kas įvyko, tuo labiau, net nežinai ar tu prisidėjai prie to, kas įvyko, tad pasistenk nusiraminti, o aš pasistengsiu tau grąžinti prakeiktą atmintį. Vienaip ar kitaip, aš kalta, jog tu jos netekai, - gerai, jei jis tiesiog užsidaro savyje ir neketina rodyti emocijų, tai Amy tuo labiau pasidarys velniškai kandi persona. O ji tą moka.
-         Ne, radau tave išprievartautą...kelnės džiūsta, nes nenorėjau tavęs paleisti su krauju išteptom kelnėm. Nori atgauti savo prisiminimus ar ne? Jei ne, tada pasiimi kelnes ir gali eiti, kur tik akys veda, bet nemanau, jog esi tikras, kur eiti. Teks palaukti, nes...aš žinau, kaip tau grąžinti dalį prisiminimų, o galbūt netgi visus, bet turiu perspėti, jog jie negrįš tą pačią akimirką. Žinoma, galiu padaryti ir taip, bet tada tavo smegeninė neapdorotų tiek daug informacijos ir liktum neveiksnus, tikra daržovė, tad viskas grįš su laiku. Galbūt tai truks kelias dienas, galbūt kelias savaites, o galbūt kelis mėnesius, bet galiu patvirtinti, kad tos skylės tavo galvoje neliks, - sunkiai pakilusi nuo lovos mergina priėjo prie komodos, išsitraukė mažą knygutę su labai aptriušusiu paviršiumi ir ėmė greitai vartyti pageltusius lapelius, akimis tyrinėdama jos turinį.
-         Vuola...radau. Palauksi pusvalandį ar ketini pats aiškintis, kur pasidėjo tavo pusė prisiminimų? – pasisuko į vaikiną ir atrodė, jog šįkart tikrai kalba rimtai. Jog neišsisukinėja, nebando apmauti ar pasišaipyti. Amy kalbėjo rimtai, nes tai buvo jos kaltė, ji tai jautė ir tas klaidas, kurias padarė, mėgo ištaisyti. Šįkart jai pasitaikė puiki proga.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 28 06 2013, 6:34 pm

Deja, taip greitai kaip mergina, jis nesugebėjo išmesti tos nuotraukos iš galvos ir tęsti pokalbį apie jo atmintį, kuri dabar jam atsidūrė antroje eilėje. Jis jautėsi visai gerai, bent jau šiuo metu ir yra skolingas šiai merginai...o ir Aleksas ne toks. Jis nemoka pykti, nemoka elgtis priešiškai, net nemoka normaliai liūdėti. Šis vyras moka išmesti iš galvos tai, ko jam nereikia. Retai kada jį galima pamatyti blogos nuotaikos ar depresuotą, bent jau tokį save žinojo Aleksas, tad net nenumanė, kaip daug pasikeitė per šiuos kelis metus, dabar jam tai buvo neaktualu. Angelas nuo mažens buvo mokytas prisitaikyti prie esamos situacijos kaip tik galima greičiau, o pats save išmokė tiesiog nusigręžti nuo sunkumu ir gyventi kaip lengviau jam, bet tai nereiškia, kad jis nepadarytų daug ko dėl kitų. Jo kūnas kiek atsipalaidavo, o lūpose po truputį pasirodė šypsena - tai turbūt jo išskirtinis bruožas, šypsena veide, kad ir kas tą minutę tau knistų protą. Atsiskėlęs nuo lovos vaikinas paėmė į rankas nuotrauką ir atidžiau įsižiūrėjo į Evano veidą. Toks pats, kokį prisiminė. Lyg dar vakar abu nusigėrę, ant skardžio dainavo kažkokią suknistą dainą, kol nepasirodė Evano mergina vos ne su kočėlu ir liepė jiems bent jau užeiti į namą.
-Man viskas gerai.-pagaliau pasakė Viktorijai, pakėlęs dangaus mėlynumo akis nuo nuotraukos. Na, aišku, kaip pažiūrėsi dėl to gerumo...va stovi prieš nepažįstama mergina tiktai su apatiniais, na, kitą vertus, ko gėdytis, juk raumenys ten, o ne alaus pilvas. Kristianas neturėjo kompleksų dėl išvaizdos, tai bobiški reikalai.-Tai tebuvo pirminė reakciją, žinai...mačiau daugybę kartų kaip mano artimieji, draugai praranda atmintį, priversdavau žmones pamiršti tai, kad juos buvo užpuolusios mistinės būtybės, tačiau niekada neįsivaizdavau koks jausmas yra neprisiminti. Tai nėra taip ir blogai....jei neimsim fakto, kad neprisimenu kodėl apsipilsčiau kraujais. Mano šeima stipri, tikiu, kad nieko blogo neatsitiko. Tiksliau, jaučiu..-jis tyliai prunkštelėjo ir vėl pažvelgė į nuotrauką.-Dar žinau tavo tėvą...bei turbūt motiną, jei tavo mama Kasdeya. Tik ją ne taip ilgai ir gerai.-Kristianas vos vos papurtė galvą ir pastatė nuotrauką atgal, kur jai ir vieta, tada nužvelgė merginą nuo galvos iki kojų.-Užaugai graži mergina, Viktorija, kai prisimenu tą mažą mergaitę ant Evano rankų...-dabar jis vėl išsišiepė prisimindamas kaip kokių dviejų metukų, o gal tik vienerių Amy labai mėgo Aleksui už plaukų ir plunksnų tampyti, savo ruožtu Evanas net laikydavo Aleksą, kad dukra galėtų pasidžiaugti akimirka. Aišku, Angelui tai nebuvo labai malonu, bet jis niekada neprieštaravo, ko tik nebūtų padaręs dėl draugo ir jo šeimos, tiesą sakant, nutraukdamas jų draugystę, jis išgelbėjo Evanui gyvybę, bet jam taip to ir nepasakė, kam veltis į tokias smulkmenas, matė, kad draugui gyvenimas sunkus, jis padarė labai didelį žingsnį gyvenime - prisirišo, pamilo...o Aleksas to nenorėjo, bet kas ten žino kaip yra dabar, o dar tas žiedas...supratęs, kad galvoja vėl apie tai, apie ką neturėtų, Kristianas iškvėpė iš plaučių orą ir sunėrė rankas ant krūtinės.
-Išprievartautą pro užpakalį..? Įdomu kas galėtų, norėčiau gauti numerį.-tarsi labai susimąstęs vyptelėjo, bet galiausiai vėl mandagiai, net dėkingai nusišypsojo.-O jei rimtai, tai net nežinau kaip atsidėkoti, kad nelikai abejinga kito nelaimei, turint omeny, kad matosi, kaip yra nusivažiavus šiuolaikinė visuomenė ir kiek žinau tavo rasės atstovai dažnai yra abejingi...taigi...turbūt sakyčiau..prašyk ko tik nori..nesu fėja, bet tikrai daug ką galiu padaryti.-gūžtelėjęs pečiais jis vėl atsisėdo ant lovos pasisukdamas šonu į Viktoriją ir jai suradus knygutę tik lengvai papurtė galvą.
-Nesivargink, Viktorija. Žinau, kad tokie dalykai atima daug jėgų, o aš nesijaučiu dabar taip, lyg norėčiau sužinoti. Who cares, gal ir reikėjo pamiršti.-vyras gūžtelėjo pečiais, kaip ir buvo minėta, jis tobulai mokėdavo išmesti problemas iš galvos jų nespręsdamas.

_________________
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Pen. 28 06 2013, 7:21 pm

Victoria buvo tokia. Ji nemėgo ir nenorėjo gvildenti savo gyvenimo, savo istorijos, savo tėvų gyvenimų, kurie nusisekė tikrai ne taip gerai, kaip jie tikėjosi, kaip svajojo. Kol ištraukė iš tėvo visą istoriją, merginai reikėjo nemažai įtikinėjimų ir bandymų prasibrauti pro tą kvailą mūrinę sieną, kuria Evanas buvo apstatęs visus širdies kampelius, kad niekas, net ir jo dukra, negalėtų įsibrauti ten, kur skaudžiausia, kur tik jis vienas žino, kaip labai galėjo jausti, o iš jo tuos visus jausmus paėmė ir atėmė. Pernelyg daug pergyveno dėl tėvo, pernelyg ilgai negalėjo net normaliai užmigti, kol sugebėdavo pamiršti visą istoriją, visą pasakojimą apie tokį jausmą, kurio Amy niekada nepajautė. Nežinojo koks tai jausmas, mylėti. Mylėti taip stipriai, jog sunku gyventi be to žmogaus, jog gali atleisti visas kvailystes, visus nuklydimus, kad tiktai vėl galėtum stipriai laikyti jį savo glėbyje. Mergina galėjo tiktai įsivaizduoti, bet kas gali įsivaizduoti mylinčio asmens skausmą, kai tas asmuo net nejautė tokio jausmo? Daugybę kartų Victoria stengėsi kalbėtis su tėvu, bandė jį įtikinti, jog reikia gyventi toliau, bet jis buvo toks užsispyręs, pernelyg užsispyręs, jog sugebėtų viską išmesti iš galvos. Turbūt kartais viena ir vienintelė meilė pasitaiko kažkieno gyvenime ir jos netekę tie žmonės nebegali tiesiog gyventi toliau, lyg nieko nė nebūtų buvę. Amy nežinojo, ką reiškia jausti, nes ji seniai nenorėjo nieko jausti. Po visos tos istorijos, po to įvykio, kai teko pirmą kartą išvysti motiną ir sustabdyti tėvą nuo žiaurių įvykių...mergina nebenorėjo jausti tokio jausmo, kuris griauna visą gyvenimą. Ji matė kaip tas jausmas griovė tėvo egzistenciją, kaip jis įnirtingai tapo šaltakraujišku ir emocijų nerodančiu robotu. Ji nenorėjo to jausti, todėl neįsileido nė vieno vaikino į savo gyvenimą, nė vienas neišbuvo pernelyg ilgai. Amy bijojo, jog tas jausmas ją sužlugdys, kaip padarė ir jos tėvui, tad ji bet kokiais būdais jo kratėsi, stengėsi neįklimpti į tą juodą bedugnę, vadinamą meile. Kai negali pabėgti ir viskas, ką gali padaryti, atiduoti savo širdį ir leisti jai nebeplakti kito rankose.
Mergina pasisuko profiliu ir įdėmiai stebėjo nuotrauką Alex rankose. Kodėl visi prisiminimai kyla į paviršių būtent dabar? Amy kelias akimirkas tankiai pamirksėjo, kad nuvytų niūrias mintis į šalis ir toliau skaitė tai, kas parašyta knygelėje, nors matė, jog jos pirštai nepastebimai virpa.
- Bet tai tikrai nėra gerai, Alex. Ne visi žmonės džiaugiasi praradę atmintį. O jei tavojoje buvo kažkas svarbaus ir gal tavęs kažkas laukia, bet tu neatsimeni? Būtent dėl tos priežasties turiu atstatyti viską į savo vietas, - ir štai pasirodė Evano užsispyrimas. Amy tai paveldėjo ir dievaži, praktiškai kiekvieną vakarą jiems tekdavo peštis kaip mažiems vaikams dėl įvairiausių dalykų. Jis mylėjo savo dukrą ir stengėsi dėl jos padaryti viską ir tai mergina suprato, bet kaip visi normalūs paaugliai ji norėjo laisvės ir, nors tėvas atrodė tokių pačių metų, kaip ir ji pati, visgi jis gyveno jau ganėtinai daug dešimtmečių.
- Na, tada mano skruostai buvo daug apvalesni ir šiaip, buvau kaip dauguma vaikų, kurie gauna labai sočiai pavalgyti, - trumpam gūžtelėjusi pečiais Amy atsisuko į Alex ir nusišypsojo. Ne visada turi proga taip gerai pasišnekėti, o su vaikinu ji jautėsi ganėtinai jaukiai, neatsižvelgiant į faktą, jog jis praktiškai nuogas. Mergina meistriškai sugebėjo ignoruoti tai, kas akivaizdu, tad bet kokiu atveju, ji ignoravo faktą, jog angelas yra nuogas ir yra ne toks, kokį ji prisiminė. Labiau...jaunatviškai energingas ir dar neišsilakstęs, bet...turbūt nereikėtų tuo stebėtis, tiesa?
Išgirdusi kitus vaikino žodžius Amy pasisuko į nuotrauką, stovinčią ant stalelio, net iš toli matė spinduliuojančią tėvo šypseną, bet tai buvo tiktai kaukė. Žvilgsnis buvo niūrus, kupinas liūdesio ir širdgėlos.
- Nemanau ar sugebėsi panaikinti jo skausmą...tuo pačiu nemanau ar turi tokią galią, kad sugebėtum grąžinti mano motinai atmintį, tad... – ji liūdnai šyptelėjo ir greitai akis įvedė į knygutės puslapius, bandydama apsimesti, jog įnirtingai skaito, bet tik dar labiau prikando apatinę lūpą ir pasistengė, jog veidas neparodytų jokių emocijų, kurias dabar ji išgyvena.
- Tokie dalykai nereikalauja daug energijos, daugiau reikalauja tada, kai man tenka naudotis savo sugebėjimais, o ne motinos parašytais viralais, - vėl pakėlusi akis Amy buvo tokia, kokia ir buvo anksčiau. Žaisminga, guvi ir linksma, liūdesys buvo užmaskuotas.
- Palaikyk ir neužversk, - priėjusi įdavė angelui knygutę, pati prieidama prie komodos ir išsitraukdama dailią juodą (tėvo nuomone, pernelyg apsitempiančią) suknelę.
- Tie marškiniai, padėti ant lovos, tau. Čia tėvo, o manau, jog jūs daugmaž vienodo sudėjimo, tad jie tau tiks. Nemanau, jog savo senais marškiniais dabar norėtum rengtis, - šyptelėjusi ji atsuko vaikinui nugarą, vienaip ar kitaip, nenorėjo staipytis priešais jį, juk čia tėvo draugas. Atsisegusi marškinių sagas ji atbula ranka numetė marškinius ant lovos, pasiėmė suknelė už kraštų ir įlindo į ją. Deja, buvo pamiršusi tai, jog suknelė užsegama nugaroje, tad kiek pasiekė, užsisegė pati, o vėliau klestelėjo ant lovos ir nebyliai bakstelėjusi į užtrauktuką, žvilgtelėjo į Alex.
Atgal į viršų Go down
avatar
Alex Christian von Tulsse


•naudoju : Hayden Christensen
•parašiau : 35012

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Antr. 02 07 2013, 2:06 pm

Aleksas taip pat nemėgo pasakoti savo gyvenimo istorijos kitiems, paprasčiausiai nejautė poreikio,kad visas pasaulis žinotų kas nutiko. Juk žinot kaip sakoma, kad du asmenys gali išlaikyti paslaptį tik tada, jei vienas iš jų yra miręs. Vis dėl to, kai kurias paslaptis žinojo jo artimiausi šeimos nariai, o kai kurias..jis tikėjosi, kad galės nusinešti, kad ir kur keliaus pagaliau miręs kada nors. Tad iš esmės, jis suprato kaip turėtų būt nemalonu pasakoti savo gyvenimo istoriją, kitą vertus jam patiko kalbėti apie kitų žmonių gyvenimus, ypač jei jis buvo susijęs su tuo gyvenimo periodu. Prisiminimai Aleksui labai daug ką reiškia, jis jų turėjo begalės, juk tiek metų pragyveno. Ne visais iš jų galėjo dalintis, o kai kuriais tiesiog nebuvo su kuo dalintis, tad paslėpdavo savyje. Būtent prisiminimai susiję su Evanu buvo karkartėm malonūs, kartais skaudūs, jis norėdavo kam nors išsipasakoti, bet kam galėjo? Ak, žinot, draugavau su tokiu vampyru, lankiau jo šeimą ir šiaip...ne, Aleksas dar norėjo pabūti angelu. Ypač kai dabar turėjo priežastį.
Vyras kilstelėjo antakį ir vos susilaikė nenusijuokęs, mat merginos pareiškimas, kad jis džiaugėsi tikrai atrodė komiškai, jo atžvilgiu. Aleksas nebūtų to pavadinęs džiaugsmu.
-Niekas ir nesako, kad džiaugiuosi, rimtai.-jis tik prunkštelėjo ir nesusilaikęs prisidengė lūpas, kad nepradėtų atvirai juoktis.-Sakau, kad jaučiuosi gerai..pakankamai, tiesiog chill...nemėgstu pulti į paniką, tai kvaila. Ramiai...atrodo tu daugiau pergyveni dėl mano atminties, negu aš pats.-jis ir vėl plačiai nusišypsojo, jos užsispyrimas toks juokingas, bet faktas lieka faktu, kad tik Aleksas pats gali priimti sprendimus dėl savęs.
Merginai parodžius į marškinius, vyras dėkingai linktelėjęs juos paėmė ir užsivilko, akys vis dar šypsojosi, šita visa situacija jam buvo labai keista, negalima sakyti, jog jis jautėsi nejaukiai, tačiau iš vienos dalies jautė, kad dabar turėtų būti ne čia, kad angelai apskirtai tokiose vietose nesilanko. Iš kitos pusės buvo dar juokingiau, nes jis dar nenorėjo išeiti, koks skirtumas, kuris jis turėtų būti. Tačiau daaar iš vienos pusės, keista buvo matyti šią merginą tokią suaugusią, kai atmintyje, ji vis dar šokinėjo aplink, tarsi kamuoliukas, prašydamasi ant kelių..o jis..jis jau buvo štai toks, iš išvaizdos visai nepakitęs. Greitai užsisagstęs visas sagas, vyras pasitaisė rankoves, marškiniai beveik tobulai tiko, nors gal per pečių linija ir buvo šiek tiek per platūs, tačiau jautėsi patogiai. Žinoma, jam tikrai reikėjo kelnių. Labai reikėjo...na, tas faktas, kad jis pažinojo Viktoriją nuo kūdikystės vertė elgtis labiau kaip suaugusiam žmogui, nors Aleksui iki suaugusio taip pat toli, kaip žmonėms iki Plutono.
-Tokių teisių, deja, neturiu..kad ir kaip jiems padėt norėčiau. Tavo tėvas geras asmuo, deja, pagal taisykles vampyras su žmogumi negali turėti artimų santykių, tavo tėvas turėjo būti išimtis, bet niekas to nesuprato. Mano žodis prieš kitus kažką reiškia, bet ne tiek daug, kiek turėtų,jog viską ištaisyti.-vyras pats liūdnai šyptelėjo, taip parodydamas, jog jam tikrai gaila dėl susidariusios situacijos, bet kartais yra tokių dalykų gyvenime, dėl kurių tu jau nieko nepadarysi, kad ir kaip stipriai norėtum.
-Nesvarbu reikalauja ar ne tos energijos, svarbiausia, jog tu ir taip daug padarei...-gavęs knygutę į rankas, vyras atsiduso ir metęs žvilgsnį į Viktoriją užvertė knygutę, bei numetė ant lovos.-Aš dėkingas už visą ką padarei, bet daugiau man pagalbos nereikia, nesveika persistengti. Merginai davus užuomina, jis žengė žingsnį į priekį ir greit užsegė suknelę, veik neprisiliesdamas prie merginos odos ir žingsneliu.-Sakau, kaip dėkingumo ženklą, gali paprašyti bet ko, žinoma, kad mano valioje...bet jei nežinai ko nori, tai tiesiog žinok, kad jei reikės kokios paslaugos, bet kada gali kreiptis. Ne tik už išgelbėta gyvybę, bet ir vardan Evano padarysiu daug ką, nors mes jau ir nebe draugai.-Aleksas greitai persibraukė per plaukus ranka ir trumpai žvilgtelėjo pro langą, tada vėl atsisuko į merginą.

_________________
Atgal į viršų Go down
http://letitburninhell.tumblr.com
avatar
Kasdeya Sylvia Tarth
This is the rhythm of my life

•naudoju : Crystal Reed
•parašiau : 412

RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   Kv. 04 07 2013, 9:46 am

Kiekvienas turi skirtingą gyvenimo istoriją. Kiekvienas tam tikra prasme norėtų, jog ta istorija kitų atžvilgiu išliktų paslaptyje. Amy nebuvo ta, kuri ypatingai maloniai pasakojo apie savo gyvenimą. Negalėjo ramiai ir normaliai visko pasakoti, tad dažniausia pasirinkdavo ironiją ir sarkazmą, kai teikdavosi kokiam nors asmeniui pasakoti apie save. Taip daug lengviau. Nereikia jaudintis, nervintis, galvoti, ką šiuo metu veikia tėvas, ar jis tikrai nelanko motinos, ar neužmušė jos nesveiko vyro, kuris švaistosi peiliais neblaivus ir varo ją ir du savo vaikus iš namų. Mergina žinojo, jog tėvas būtų ją ištraukęs iš viso to siaubo, tikrai būtų, bet ar reikėjo patirtį tą patį, ką ir prieš aštuoniolika metų? Vėl stebėti visiškai nesusigaudantį moters žvilgsnį, paniką ir baimę akyse ir griežtą bei pakeltą balsą, kuris liepia nešdintis iš palatos, nes ji nepažįstanti vaikino? Dievai pastebėtų viską ir Amy žinojo, jog jei tėvas bandytų pasiimti motiną, vienaip ar kitaip, po kelių dienų, jie vėl susirastų juos ir vėl panaikintų jos prisiminimus. Tiesą sakant, ji negalėjo įsivaizduoti, jog motina taip lengvai leidžiasi vedama kažkokio jaunuolio velniai žino kur. Kiek atsiminė iš pasakojimų, tai ji turėjo savo nuomonę ir ganėtinai tvirtą charakterį, nors to užsispyrimo ji labai dažnai nerodydavo, tad labai minimali galimybė, jog moteris taip lengvai pasiduotų visiškai nepažįstamam jaunuoliui. O ir nenorėjo, jog jis taip elgtųsi. Kam kankinti save ir Amy? Kam jausti, jog galbūt viskas grįžta į savas vežes, o vėliau vėl visko žiauriai netekti?
- Taip, nes aš esu kalta dėl to. Nenoriu, jog mane negyvai užgriaužtų sąžinė, kad išleidau iš namų tėvo draugą be pusės atminties varlinėti po miestą, - sunkiai atsidususi Amy pasisuko į vaikiną. Dievaži, užsispyręs dar labiau, negu tėvas. Įdomu kaip jie normaliai bendravo, jei abu užsispyrę kaip ožiai?
Kol Alex sagstėsi marškinius, mergina priėjo prie ganėtinai didelio veidrodžio, pastatyto prie balkono durų bei, pagriebusi nuo komodos šepetį, kelis kartus perbraukė per jau išdžiūvusius plaukus. Vėliau pasilenkė, sugavo juos, apsuko ratu ir susirišo į netvarkingą kuodelį.
- Kol džius kelnės, o jos turbūt išdžius dar po kokio pusvalandžio, galiu pasiūlyt tau arbatos...arba kavos...arba kolos...arba vyno...nors nežinau ar jo turiu, tiesą sakant. – trumpai nusijuokusi Amy susidėliojo savo daiktus, klausydama Alex. Žinoma, jog jis nieko negalėjo pakeisti, čia jau reikėtų daug didesnio autoriteto, plius, reikėtų daug didesnių jėgų tam, kad viskas grįžtų į savo vietas, o kažin ar kas nors norėtų atsukti laiką atgal. Kažin ar pati mergina dabar norėtų, jog viskas atsisuktų atgal, jog kažkas pasikeistų. Ji negalėjo įsivaizduoti, kad jos gyvenime atsiranda motina, kiekvieną dieną ją gali matyti ir gyventi kaip tuose meksikietiškuose serialuose arba animaciniuose filmuose apie barbę – ilgai ir laimingai. Amy negalėjo įsivaizduoti, jog turi normalią šeimą, nes buvo pernelyg pripratusi prie fakto, jog visada buvo su tėvu. Visada užstojantis, visada didis autoritetas, netgi idealas buvo tėvas, o dabar viską keisti būtų buvę pernelyg sunku.
- Kaip nori. Aš tiesiog pasiūliau padėti. O dėl tos „prašyk, ko nori“...na, aš dar apgalvosiu šį pasiūlymą, gal ateis į galvą kokia mintis, kaip galėtum man padėti vienaip ar kitaip, - ji suspaudė lūpas, bandydama nuslėpti šypsnį, o galbūt ir tą juoko antplūdį, kuris norėjo prasiveržti. Nežinia kodėl, bet jai patiko bendrauti su Alex. Lyg bendrautum su sau lygiu, o ne su tėvo draugu. Daug geriau, kai tau niekas nepamokslauja, nesako „o prisimeni, kai tu buvau maža...“ ir nedalija išminties perlų. Daug maloniau, kai gali nejausti to metų barjero ir bendrauti normaliai, lyg čia būtų tik keliais metais vyresnis jaunuolis ir jie kaip kokie best friends kalbėtų apie ištvirkusias merginas arba daužtus vaikinus.
Atgal į viršų Go down

Sponsored content



RašytiTemos pavadinimas: Re: Miegamasis   

Atgal į viršų Go down
 

Miegamasis

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

 Similar topics

-
» Miegamasis

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Tia's&Riley-