It cannot be seen, cannot be felt, Cannot be heard, cannot be smelt, It lies behind stars and under hills, And empty holes it fills, It comes first and follows after, Ends life, kills laughter
 
rodiklisrodiklis  Narių sąrašasNarių sąrašas  RegistruotisRegistruotis  PrisijungtiPrisijungti  

Share | 
 

 Rūsys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Go down 
AutoriusPranešimas
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Rūsys   Antr. 14 05 2013, 4:09 pm

.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Antr. 14 05 2013, 4:13 pm

Ir kiek gi išsigandusių porų akių buvo regėjęs šis namas, kiek išpurkštų svajonių flakonėlių puikavosi ant jo sienų, kiek jos girdėjo maldų ir keiksmų. Kiek kartų skausmingai verkė laiptai į rūsy naktimis, kol į juos ritmingai daužėsi naujos aukos galva. Kiek kartų uždarytos durys reiškė startą, kiek kartų reiškė pabaigą? Suskaityti, atsakyti į klausimus jau darėsi sunku. Miriam jau buvo pamėgusi šią vietą, netgi laikėsi tvirtos nuomonės čia pasilikti, kol neatsiras būtinybė išvykti – o keliauti ji mėgo. Ne kartą buvo palikusi namą tuščią ir baugų, apipintą spiegiančių, pražudytų žmonių sielų, vis bandančių įsikabinti į atlapus namo kambarių tvarkytojoms. Grįždavo, tiesa, visada. Tarsi sūnus paklydėlis, nuo bandos atsiskyrusi avis, demonė parsirasdavo čia, nors pati savo prisirišą šioms sienoms - neigė. Nejaugi kažkokia plytų ir betono krūva pataps būtybei artima kaip sielos šventovė? Nevertėtų Miriam juokinti tokiomis kuriozinės hipotezėmis ir lyriškais posakiais bandyti sukelti poetišką susijaudimą. Panorėjusi – būtų išsidešdinusi iš čia, galiausiai vėl pasimatuodama klajoklės batus. Norėjo čia gyventi, tai ir gyveno. Užplaukus niūriam debesiui, galbūt supleškins mūrą iki pamatų, prisidegs cigaretę geidulingai viską ryjančia liepsna ir stovėdama žiūrės, kaip dega dar viena nereikšminga gyvenimo dalis.
Nejučiomis užsidegė šviesos ir dusliai uždainavo durys. Ant grindų bumbtelėjo kūnas, greit tempiamas tolyn. Miriam nieko nelaukdama prirakino atsivestą padarą prie grandinių, kurios jau buvo paklusniai išlaikusios keletą panašaus tipo būtybių, kol jos desperatiškai bandė nagais iškabinti bent menkiausią budelio odos gabalėlį. Atlikusi tokį sunkų darbą, palanksčiusi kaklą ir perbėgusi akimis per reikmenų stalelį, mergina įsitaisė kėdėje priešais savo kankinimo objektą ir kramtė lūpą. Jis buvo teisus, kad demonė nepasikeitė. Albertas galbūt subrendo, ar bent jau pats taip manė, o Miriam nepastebėjo nei menkiausio pokyčio savyje – naujai atrastos mintys ar atliekami veiksmai neatrodė verti tokio žodžio, kaip pasikeitimas. Laikė save pernelyg arogantiška, kad pripažintų savo klaidas ir jas taisytų. Ir būtent tokia būtybė laukė Dereko nubundant.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Antr. 14 05 2013, 4:44 pm

Kiek laiko prabėgo? Kiek sekundžių praslydo jo lūpomis,kiek valandų perkopė jo krūtinę,spygtelėjo ausin paskutinę natą ir nepalikdamos žymių išnykdavo,kaip paukščiai skaisčiose padangėse? Kiek? Vieną akimirką tai švelni,gundanti diena, saulės spinduliai kandžioja odą ir vėjas plaiksto susivėlusius plaukus. O jau kitą akimirką žavingos, tviskančios katės akys, moteris pasidabinusi lapės suktumu, lyg mėgiamiausiu aksesuaru suka apie jį pavojingą kilpą,kol ji užsiveržia ir pasiglemžia šviesą. To jis nesitikėjo.nesitikėjo,kad taip galėjo nutikti,tik trumputis skausmas ir jis menkai teatsimena kas nutiko,kai jis nuskendo tamsoje. Tik jos akys degė jo pasąmonėje kaip žiburiai,kad vyras niekad nepamirštų to žudikų žvilgsnio,karšto kaip deglas. Gal ir daug gyvenimo ir laiko lenktynių čia regėjo šios durys ir grindys daug kraujo sugėrė, tačiau demonė negalėjo nutuokti kokį priešą ką tik įsitempė į švenčiausią vietą,į kurią net artimiausių priešų negalima įsileisti. Albertas buvo per daug išdidus,kad nusileistų,net patyres nesėkmę vyras yra atkaklus ir jis atsistos,nesvarbu kiek teks ištverti. Tegul pažaidžia,tegul paragauja sėkmės, lyžteli to saldaus nektaro persmelkto jo krauju,tačiau kaina siaubinga. Ar verta tiek aukoti?
Vyras pabudo tikrai neiškart,nors sąmoningas buvo jau nuo tada kai trinktelėjo ant grindų,tačiau atmerkti akis pasirodė sunkiau nei bet kada. Kūnas lėtai regenaravosi. Kažkokio neįtikėtino stebuklo dėka kai ši neįtikėtina chimera jam nusuko spranda, kaulo skeveldros nepažeidė nervo, jis nebuvo nužudytas,tik atjungtas sunkiuoju būdu. Derekas tūžo,pyktis lipo gerkle, degino odą, siautė mintyse,tačiau po pusvalandžio,tiek truko jam vien akių vokus atmerkti, jis jau buvo spėjęs nurimti ir net susidėlioti šiokį tokį planą. Nors šis vis vien buvo chaotiškas ir permerktas vien grynu keršto troškimu. Niekas su juo taip nesielgs,kaip drįsta. Po velnių, jei galėtų pajudėti pats jai galvą nusuktų. Bet negalėjo ir tai buvo blogiausia. Baimė sukirbo papilvėje ir kaip šaltas ledo gabalėlis,o gal tiksliau kaip mirtina adata po oda, pasklido po visą kūną. O kas jei tai amžiams, jei jis toks ir liks? Lyg kempinė? Jau geriau numirt. Kai Derekas galiausiai atmerkė akis,šios nelakstė po patalpą klausiamai,paklaikusiai. Tamsių,rudų akių veriantis žvilgsnis susmigo tiesiai į demonę,lyg jis jau būtų seniai žinojęs kur ji sėdės. Sunkiai nurijęs seiles vyras nuleido galvą. Kelis kartus įkvėpė bandydamas sustabdyti svaigulį galvoje.
- Tikriausiai pasikalbėti ir aptarti kai kuriuos šio susitikimo aspektus nenorėtum? - plaukai dengė jo veidą kai jis kalbėjo,bet kai Derekas pakėlė galvą jie lengvai,lyg šydas, nuslydo atidengdami jo įrudusį veidą. Pašaipus akių žvilgsnis lyg metamas iššūkis valiūkiškai tyrė moters veidą.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Antr. 14 05 2013, 5:49 pm

Laiko Miriam neskaičiavo. Vangiai sukinėjosi savo kėdėje, apžvelgdama porcelianinio baltumo sienas ir vis bandydama juose įsivaizduoti neaiškius paveikslus, kurių esmės, ar juose glūdinčios potekstės niekada ir neįžvelgs. Nes nesistengs ir dėl to nesirūpins, nes tiesiai priešais save, sustingusį ir susirūpinusį kaip reliktinį mamutą, turėjo svečią. Liauna figūra pasimuistė kėdėje, priversdama ją prieštaringai sutraškėti ir priminti apie savo greitai prabėgusias dienas, rėkdama, kad tik Miriam turi teisę į laiką žiūrėti pro pirštus. Visi kiti laiką traktavo it opią problemą, vienišą kovotoją, negailestingą maniaką, kitų ir pačių jų ėdiką. O kai šimtmečiai slydo ledu greit ir laisvai, tai ir demonei intensyviai juo domėtis nebuvo noro. Visuomet rasdavo kur įkišti savo trigrašį, kam apkartinti pernelyg apsalusį kąsnelį burnoje, kam sujaukti tipišką svajonę, ar ką ištraukti iš pikantiškai širdžiai mielos ramybės.
- Mielasis, - niekšiškai sumindžiusi tylą, Miriam nesiskubino stotis. Stebėjo vyro agoniją, judesių stoką, jo norams prieštaraujantį kūną, o galiausiai, Derekui iškėlus galvą – ir akyse glūdintį įniršį. Šypsenos proskyna, apjuodusios moters padangės veide lyg skelbė startą pradėti. Ko gi laukti? Nejudėdama, šaltai žvelgdama į jo akis, moteris iš pradžių ėmė maišyti jam protą, drumsti mintis ir prievarta brukti savas. Tai, ką jis norėtų padaryti demonei – pamažu raižyti jai šlaunis peiliu, suknežinti kiekvieną sveiką kaulą, nuo veido pagaliau nuplėšti tą geidulingai patrauklią kaukę, kuri visgi padarą priešais traukė seksualiniais motyvais, karštai deginti jos odą, lupti venas ir kraujagysles.. visgi maišėsi su kitokiomis mintimis, vaizdiniai, rėkiančiais apie tai, ką Miriam buvo numačiusi jam pačiam. Greit lekiantys fragmentai pynėsi vieni su kitais, šokinėdami nuo jo pačio svajonės, prie žiauraus skausmo, kurį jam sukeldavo kankinimų momentai. O tada, pasiekus skausmingą kulminaciją, kai mintys kratėsi į šalis negrabiomis konvulsijomis, priversdamos nesuvokti kur realybė, kur tiesa, į kontekstą įsipaišė svaigulingas moters ir vyro kūnas, įkaitę bučiniai ir liguisti jausmai, kol galiausiai, žavingoji moteriška būtybė staigiu judesiu nepradėjo plėšyti kompaniono kūno į gabalus ir aplieti juos ugnimi. Vizijai pasibaigus, Miriam tarsi ištraukė save iš Dereko minčių, atpalaidavo įsitempusius raumenis ir šį kartą, jau pakilo. – Jeigu turi ką pasakyti – prašau, plati auditorija tave išklausys, - prieidama prie stalo, pro nuleidusį petį pažvelgė į vyrą, kol pirštais išsirinko tinkamą priemonę skausmui sukelti.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Antr. 14 05 2013, 6:27 pm

O kam skaičiuot,kai jis toks žavingas, it smėlio smiltys bėgančios vingriu gyvatės kūnu. Jos slysta ir pasilieka dulkėmis už nugaros,niekam nerūpimos,nes jokios žalos jos nedaro. Kai žmonės tuo metu vysta,raukšlėjasi,demonai,vampyrai, o tarp jų ir Derekas nejaučia šio pragaištingo,negailestingo laiko darbo vaisių.
Agonija? turbūt teisingai apibūdinta, taikliai. Kai negali pajudėti,jis teįstengia deginti merginą žvilgsniu. Pirma jos tikrai buvo kupinos nenusakomo įniršio,tačiau bėgant skubrioms sekundėms žvilgsnis gludinosi, sušvelnėjo ir galiausiai įgavo neįskaitomą, keistai pašaipią,lipšnią išraiškią. Prasidėjus haliucinacijoms Drekas jau galėjo šiek tiek judinti kalą ir net jautė kairęs rankos pirštus. Vyras tik užsimerkė kai visa ta sumaištis prasidėjo jo galvoje. Įvadas į baisą simfoniją. Ir vaizdai pynėsi,sukosi tango ritmu,trypė jo proto gysleles, gesino sielos kibirkštis,aitrino neužgijusias žaizdas, kėlė mirusius prisiminimus į naują gyvenimą po šalta saule. Atrodė prabėgo amžinybė kai jis drąsiai loštelėjo galvą atgal ir dar nesibaigus ekstaziniams vaizdams jo veidą papuošė šypsena lyg sakanti,kad su malonumu išbandytų ne tik visus įmantrius kankinimo būdus nurodytus toje nesveikoje fantazijoje,bet ir tą maloniai erotišką sceną. Tik liepsnos būtų tikros,ir skausmas aštrus, aštresnis nei galėtum suvokti,ir karštas,ak karštis,toks didelis,aklai besiglemžiantis du kūnus. Ir tas salsvas prakaito kvapas tvyrantis ore kaip migla, viskas atrodė tikra, galėtų būti tikra, ta skausmo ir malonumo supinta virvelė,trapi ir kartu galinga. Jam net įsiskaudo galvą nuo svetimų ir savų minčių,nuo to bedvasio moters stebėjimo ir apsukraus plano kurpimo. Po to,kai ji išlindo iš jo galvos,viskas priminė sekso sceną,tas suglebimas,tik ne su tokia galinga ekstazės banga. Derekas nenuleido akių nuo Miriam,lyg smalsus vaikas.
- Aš visada turiu ką pasakyti,. - pasako sarkastiškai nusišypsodamas. - Rinkis ilgesnį,ir dar vienas patarimas, nejaučiu nieko žemiau raktikaulio..tad taikyk į galvą. - melavo,jautė ir ranką,tačiau tai tebuvo menka smulkmė.
- Patarčiau liežuvį,bet jis ganėtinai vertingas žinant,kokias funkcijas gali atlikti.- gašlus šypsnis ir keistas akių žybtelėjimas dar labiau išryškino ir taip tik simboliais pridengtą jo nešvankybę. Kai negali judėti ir įgyvendinti savo minčių,geriausia kalbėti apie jas,ką ir darė vyras.
- Iš šitos pozicijos tavo sėdimoji atrodo neįtikėtinai,galėtum ir labiau pasilenkti, kad jau nori mane pamaloninti..
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Tr. 15 05 2013, 5:28 pm

Haliucinacijos, svetimų, kandžių minčių brukimas buvo išties labai subtilus, visuomet pasiteisinantis dalykas. Net jeigu padaras gali atrodyti pakankamai apatiškas kūniškoms bausmėms, oda keliaujančiai agonijai , nereiškia, kad nepalūš po kelių sėkmingų kelionių jo pasąmonės vingiais, užpildant griovelius juodu melu, išstumiant iš minčių viltį ir pasėjant beviltiškumo sėklas. Su Dereku Miriam elgėsi pakankamai švelniai. Taupė skausmingai užliūliuojančias priemones, apskritai, viską darė lėtai, duodama laiko net vyrui apgalvoti naivų planą, kaip iš čia ištrūkti – štai kaip demonė savimi pasitikėjo. O arogantiškumas ir aklas tikėjimas niekuomet nieko prie gero neprivedė. Su tuo Miriam jau buvo susipažinusi, todėl nors ir judėjo nekreipdama dėmesio į sekundžių spaudimą, vis gi elgėsi pakankamai vikriai, kad palaikytų savo svečia pamalonintą ir susidomėjusį. Nuo stalo išsirinkusi keletą apvaliai lenktų durklų, demonė perbraukė vienu iš jų sau per pirštus, leisdama menkoms, spindinčioms kraujo srovelėms tekėti delnu žemyn, pasiekti riešą, kurį jį negrabiai pasitrynė, neleisdama raudonajam gyvasties skysčiui plaukti tolyn. Demonstratyviai laikydama durklus Miriam prižingsniavo prie savo kalinio ir praplėšė dvi dideles skyles vyro džinsuose ir marškiniuose, galiausiai jas praplėsdama, ašmenims leido slysti švelnia vyro oda taip lengvai, kaip debesys niekur neskubėdami ridenasi padange. Ir taip kokius dešimt kartų. Iš raudonų rėžių plūdo kraujas, permirkęs Dereko marškinius, džinsus, ir pamažu atimdamas iš jo svarbiausią jėgų šaltinį, be kurio net ir laisvas nebegalėtų savo skriaudėjos sužeisti.
- Visuomet siekiu tave pamaloninti, mielasis, - švelniai sušnabždėjusi, pasilenkusi jam prie ausys,šiltutėlėmis lūpomis perbraukė per vyro paausį. Tačiau tą pačią akimirką pirštais, apglėbusiais pečius, nuslydo žemyn, prie jo šonkaulių, per kuriuos perbraukė, it skaičiuodama. – Abejoju, ar tau reikia visų, - ir vos žodžiams tyliai išsinešdinus iš demonės burnos, vyro kūną ėmė šaižiai draskyti skausmas, kuomet moteris, tiesiog paprasčiausiai į jį žiūrėdama ir švelniai braukdama per krūtine, bandė išplėšti kiekvieną šonkaulį, perplėšti tokią trapią odą ir paleisti tikrą kraujo fontaną. Tačiau nebuvo laikas. Todėl išlaukusi tinkamos akimirkos sustabdydavo kaulų judėjimą ir grąžindavo juos į vietą, o kiek palaukusi – vėl sau ramiausiai grįždavo prie bjauraus darbo. – Sakai tavo liežuvis vertingas.. – kilstelėjusi antakį, prisiartindama prie Dereko veido ir karštai į jį kvėpuodama, kiek praplėtusi šnerves, sarkastiškai šypsojosi. – Kažkodėl nemanau, - atsitraukusi ir krestelėjusi į priekį sukritusias sruogas atgal, nutaisė labai jau kažkuo susirūpinusį veidelį. – Ar būtent liežuvį ir pavadintum vertingiausia savo kūno dalimi? Puiku. Tuomet pažadu jį palikti sveiką. Tačiau dėl kitų dalių.. nesu tokia tikra.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Tr. 15 05 2013, 6:45 pm

Ir kaip jie tai sugeba, sulysti į galvą, ištraukti tyrus jausmus ir juos paniekinti, užteršti mintis, išvogti viltį, suėsti širdį. Demonai. Rodos vien tardamas šį žodį gali paspringti nuodais. Derekas ramiai laukė ką Miriam sugalvojo,ne todėl,kad jam nerūpėjo ką ji jam padarysi,anaiptol, žinant koks jis dabar silpnas prieš ją, buvo net kiek baugu laukti. Tačiau tokie jausmai nelindo lauk,liko širdyje,kuri tyliai stuksėjo jo krūtinėje,apgaulingai saugi. Naivus planas? Ne...viskas daug sudėtingiau, na pati idėja paprasta, jam nebus sunku ją įgyvendinti, tačiau žinant kibius vyro principus jis negalės tiesiog išeiti. Derekas nebuvo vampyras,jis tik pusiau toks ir dabar iš esmės to gailėjosi, mat vampyrai gyja daug greičiau nei maišyto kraujo padarai. Stebėdamas kaip demonė perrėžia sau pirštus šiek tiek prisimerkė, bet galiausiai atsipalaidavęs laukė jos ateinant. Su kiekviena skaudžiai lėta sekunde jis gijo vis daugiau, kairė ranka jau buvo visa pavaldi jam, galėjo jausti kaklą, pečius, net šiek tiek kojas. Laiko klausimas kiek jis dar čia sėdės lyg bedvasė lėlė laukdamas verdikto iš putlių "angelo" lūpų. Kai Miriam priėjo jis pakėlė į ją tamsias, beveik juodas akis ir nusišypsojo ta pačia,nepakenčiamai savimi pasitikinčia, pašaipia šypsenėle.
- Pradėsime? - lyg kalbėtų apie žaidimą tarsteli lengvu,vėjavaikišku tonu akimis sekdamas ne rankas su pavojingais ginklais,o moters akis. Kai ji pradėjo raižyti odą tik raumenys konvulsiškai įsitempė po plona, ruda oda. Jausmo nebuvo daug,tas pats lyg kas plona šakele braižytų jam krūtine, tačiau vien dėl efekto,o gal dėl numanomo palengvėjimo Derekas nuleido galvą, sukando žandikaulį, užmerkė akis,įtempė kaklo raumenis ir giliai atsidusėjo sumaišydamas šį gailų agonijos persmelktą garsą su švelnučiu urzgesiu. Garsiai iškvėpė orą, prasižiodamas ir vos nesusijuokė,lyg būtų itin geras aktorius. Deja,kai moteris pradėjo žaloti jo vidų juokai baigėsi ir dabar viskas kas buvo suvaidinta sugrįžo atgalios tikru skausmu aprangydamas mišrūno kūną. Šis tik šoktelėjo lyg spiralė, grandinės tyliai žvangtelėjo ir nutilo,kai vyras susiėmė. Nepatyręs žmogiūkštis nebūtų atskyręs suvaidintos skausmo aimanos nuo tikrosios,kuri taip pat apsireiškė gana greitai.
- O norėtum išmėginti jo vertę? - kilsteli antakį šiek tiek išpiltas prakaito,bet atrodo neprarado geros nuotaikos. Vyras perliejo moterį dar vienu maloniai šildančiu neapykantos žvilgsniu . Per tą laiką,kol jie žaidė su krauju ir kaulais, Derekas nesnaudė. Net per didžiausius skausmus jis sugebėjo sugriebti jį laikančią grandinę, tiksliau tik kairiąją. Jis stipriai ją sugniaužė tarp pirštų ir iš šalies tai nebuvo nieko ypatingo,tačiau po kelių seknudžių Miriam atsitraukus grandinė trūko,o vyro delne teliko šlapios, įkaitusios geležies dalelės. Šyptelėjęs pakėlė akis į demonę.
- Tikrai labai norėčiau pažiūrėti,ką dar man sugalvojai,bet..- jis šiek tiek gūžtelėjo pečiais ir papurtė galvą,tą pat akimirką ištiesdamas jau sveiką ranką į moterį. Iš jos išsiliejo ugnis,užteko vieno staigaus judesio,kad liepsnojantis kamuolys nutėkštų Miriam per visą rūsio ilgį ir išdrabstytų jos kankinimo įrankius visur aplink. Tai kainavo nemažai jėgų,tačiau jis liko patenkintas. Per kitas kelias minutes Derekas išsilaisvino iš pančių ir iš kart suklupo - jis dar nevaldė kojų,nors jautė jas atsigaunant. Atsidusęs jis pažvelgė į demonę,o apie jį atsirado ugnies ratas, menkos,vos rusenančios,bet Miriam dar pajus jos galią.
- Nenori atvirai pasikalbėti apie tai? Manau tave kažkas labai slegia,mieloji..- šūkteli nežinia ar su sąmone merginai,bet netikėjo,kad ji būtų atsijungusi nuo smūgio,per daug optimistiška viltis tai buvo.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Tr. 15 05 2013, 9:24 pm

Iš demonų niekas kitko ir nesitikėjo - tik šiurkščios paniekos, brutalių smūgių, norų kardinaliai keisti pasaulį į blogą, o mirtingųjų sielas kaip įmanoma anksčiau paskandinti tamsoje, jog net menkiausia dievo pašvaistė nepasiektų jų smegenų. Niekas net nebando ginčytis, kad jie to ir nori, tačiau vertėtų suprasti, kad kiekvieno, net pačio atgrasiausio padaro viduje glūdi rankenėlė, kurią pasukus, racionalias ir šaltas mintis užlies pamažu įsiplieksiančios emocijos. O gal ir ne. Niekas dar nebuvo taip plačiai ir specifiškai ištyrinėję demonų – nežinojo, ar išlindę iš pragaro kaip baisiausiai šėtono vaikai, jie dar turi savyje to pirminio žmogiškumo, suteikto vos gimus, išvydus motinos veidą ir kažkada tarus pirmą žodį. Greičiausiai, kad ne, nors atsiranda tokių, kurie savyje bando ieškoti užuomazgų į būtybes, kurias buvo, ir nors „sakoma kas ieško, tas randa“, tai nereiškia kad ir radę, jie sugebėdavo išsilaikyti. Atrasta gėda, sielvartas ir savęs pasmerkimas tokius demonus suėdė iš vidaus, ir žmogiškumo paieškų pasekmė tampa skaudžiausios moralinės kančios. O Miriam net neketino savęs tapatinti su mergina, vaiku, kuriuo buvo egzistuodama pasaulyje kaip trapi mirtingoji. Nors pastaraisiais amžiais ir nelaikė savo jausmų didžiausiu priešu, net jei kartais pasijausdavo atgijusi po keistų, nelauktų emocijų antplūdžio, tačiau ko jau ko, bet žmogiškumo pagrindų savyje dar nebandė atkapstyti. Turbūt dar nebuvo nusivylusi savimi, o ir nemanė, kad kada nors bus tokia silpna ir juokinga.
- Jau esu išbandžiusi viską, ką gali pasiūlyti, Derekai. O gal jau pamiršai? – žvelgdama į jo drebulį ir skausmą, Miriam net kiek nuobodžiavo. Taip, visiems demonams tipiškuoju atveju kitų agonija suteikdavo jėgų ir džiaugsmo, tačiau ši Granth spoksojo į savo auką ir nematė tame jokio malonumo, ar bent jau tokio didelio, kokio tikėjosi. Galbūt priemonės ne tos. Mažoka kraujo. Ne tiek jau ir daug to tikrojo, nuoširdaus skausmo. Galbūt dėl to išrankioji demonė ir nesijautė patenkinta regimu vaizdu – turbūt priešais save ieškojo to cinkelio, tos mažos detalės ar klyksmo, kuris priverstų ją net suvirpėti iš malonumo. – Man atrodo, kad tu ne pernelyg stipriai smaginiesi, mielasis.
Ir kokia ji visgi buvo miela, rūpinosi savo svetelio gerove, vargint nenorėjo. O jis kaip atsidėkoja.. Ugnimi apsaldina orą ir nusviedžia šeimininkę į kitą rūsio galą, kurio sienos dėka Miriam pajaučia plaukų šaknis drėkinantį kraują. Suraukusi nosį, demonė nelabai patenkinta palankstė kaklą, bet taip ir nepyko labai – jeigu būtų kankinio pozicijoje, dar ne taip bandytų psichui išplėšti lauk organus. Tačiau prie esminės detalės, jog pati buvo tas padaras, šaltakraujiškai plėšiantis kitų gyvybę, be abejo, nelindo. Nuo žemės pakėlusi riestuosius peilius, suvarė jų ašmenis Derekui į šlaunis ir paliko juos ten styroti. Pasukinėjo į vieną pusę, į kitą, smarkiai kilstelėjo plėšdama odos audinius, tačiau greit alkūne prispaudė Dereko galvą prie sienos ir sarkastiškai, net kiek piktokai, nusišypsojo.
- Mėgstu rezistenciją, - dar labiau suspausdama kaklą, girdėdama, kaip jo kraujagyslės traška, priglaudė lūpas prie Dereko ausies ir intymiai sušnabždėjo. – Nes mėgstu ją numalšinti.
Nuo žemės pakėlusi grandinės liekanas, stipriai suveržė mišrūno riešus, klausėsi kaip priešindamiesi ima klykti kaulai, kol ji suėmusi galus stipriai juos plėšė į skirtingas kryptis, ir truputį deformavusi pasirinktą kūno vietą, numetė grandinę atgal ant žemės. Kiek įkaitusiu oro gūsiu pūstelėjo užkritusias sruogas nuo veido ir įspyrusi mišrūnui į pilvą, parsiklubdė jį ant žemės ir suėmusi už galvos, trenkė ją į sieną, tikėdamasi atjungti Dereko sąmonę.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Št. 18 05 2013, 9:38 pm

Gerai pagalvojus, negalima teigti,kad visi padarai,įskaitant ir demonus,ypač demonus, neturi jausmų. Ne, kiekvienas jų kažkada buvo žmogus,kuris gimė, regėjo pasaulį kitaip,turėjo tėvus,turėjo gyevnimą,meilę, šeimą. Jie geidė, pyko,mylėjo, bijojo, nerimavo kaip ir kiekvienas normalus ir sveikas žmogus. Demonai tik puikiai moka paslėpti elementarius žmogiškuosius jausmus, o bėgant laikui taip engiami ir gujami jausmai,kurie apsireiškia dažnai tik bereikalingu jautrumu,nublanksta, būna nubukinami,kol galiausiai kaip nutrauktas nervas nustoja funkcijonuoti. Tačiau viskas atsinaujina ir slepiami jausmai kažkada prasiverš,jie išlys, vienaip ar kitaip, nes gamta kalė,ji pavertė žmogų savo paties kūno vergu. Ta mintis,kad surasti,vėl patirti jausmai sunaikins tai ką kūrei ilgą laiką daugumai neleidžia suvokti,kad pats toks savęs neigimas yra brutalus žalojimas savo asmenybės. Gerai, Derekas nesiskyrė nuo jų,nebuvo išminčius psichologas, per šimtą metų sugebėjo tik išdulkinti tiek moterų,kiek nepajėgtų suskaičiuoti ar atsiminti. Tai buvo menkas, bereikšmis,vaikiškas ir niekam tikęs pasiekimas,tačiau kaip tik toks gyvenimo būdas leido vyrui jaustis laisvam nepaisant idėjos,jog jis medžiojamas,kaip bengališkas tigras dėl savo dailaus kailio. Jei jau kažkas priverčia tave bėgti,tai reikia mokėti pakeliui pasiimti viską ką geriausią.
- Oh,Miriam, kada tai buvo? Žmonės keičiasi,taip pat ir aš, praėjo begalė laiko,kuris tau mieloji,net nerūpi, bet jis praėjo..- pasako gižiai šyptelėdamas,nes visgi ištvertos "malonios" procedūros nuvargino ir sunervino. Niekas per daug nesidžiaugia kankinamas, net jei tai išblaško kasdienę monotoniją ir leidžia pajust adrenalino skonį.
- Tu per daug jaudiniesi,jaučiuosi puikiai..man smagu..nuoširdžiai.- pasako palinksėdamas, įprastu tonu,lyg kalbėtų apie tai ar dabar norėtų arbatos,o gal visgi atsisakys. O skausmas,lyg šventas sakramentas kurį jis turi priimti, taip šleikščiai maloniai pervėrė jo galūnes,sutirpo raumenyse, apliejo šiuos raudonu krauju, padovanojo klaikia agoniją. Vyras suurzgė, pasimuistė ir nurimo lyg skerdžiama kiaulė ant kablio. Jis tankiai kvėpavo kartu su tvankiu rūsio oru traukdamas moters kvapą, jos plaukų kvapą, odos aromatą. Stipriai sukandęs dabtis mišrūnas ganėtinai gerai atlaikė kūno žalojimą,o demonei trenkus jo galvą į sieną Derekas tik akimirkai apsvaifo. Tačiau ta silpnumo akimirka buvo tokia trumpa,trumpesnė nei būtų galėta tikėtis. Jis akimirksniu atsigręžė, tačiau veide nebuvo matyti to ankstesnio ironiškumo ar net malonumo,pabodo. Vyras vienu smūgiu deformavo demonei koją, šlykščiai ir skaudžiai,o energijos smūgis šią nubloškė ne itin toli, Tai buvo paranku jam. Nors ir buvo neseniai pasimaitinęs,tačiau gyjimas jį išsekino ir jis alko su kiekviena akimirka. Miriam kraujavo,o tas sūrus,rūdžių kvapas palaimingai tvyrojo visoje patalpoje. Derekas daug negalvodamas,ypač apie demonų kraujo ypatybes suleido dantis į moters riešą tuo tarpu kita ranka stipriai suspausdamas jos kaklą. žandikaulis įnirtingai dirbo,judėjo ritmingai, sukeldamas nedaug skausmo,ne tiek,kad moteris atsidurtų agonijoje. Galiausiai burnoje atsirado šlykštus,kartus skonis ir vyras paleido Miriam, atsistodamas ant jau sveikų kojų,bei ištraukdamas durklus. Grandinės nutirpo nuo jo riešų susitelkdamos į geležies balutes ant grindų prie jo kojų. Derekas jau ruošėsi susmeigti tuos durklus į dailų demonės kūną,tačiau kažkas jį sustabdė. Žvilgsnis buvo įsmeigtas į auką,tačiau akivaizdu,kad dabar jam rūpėjo ne ji. Viršuje,tiesiai virš jų vėl pasigirdo keistas garsas, o kai pusvampyris pagaliau susigaudė puolusysi jau griausmingai įlėkė į rūsį pro tas pačias lubas. Atrodė,kad demonės iš vis patalpoje nebuvo, sparnuotas padaras iš kart metėsi prie vyro. Beje,Derekas jau ketino dingti iš rūsio jei ne kelią pastojęs vampyras, jis per daug puikiai pažinojo tokias situacijas. Angelas priėjo prie Dereko ir šį tvirtai suėmęs pažiūrėjo į stovinčius vampyrus. Vienas iš jų pajudėjo ir nuėjo link Miriam.
- Nors tai trečias mūsų susitikimas, tačiau turiu pripažinti,medžioklė kas kartą sujaudina mane tiek pat..gal net daugiau..- žemas altas nuskardėjo gerokai apgadintoje patalpoje,kol jauno veido vyras žiūrėjo į Miriam. - Jos visos tokios..- papurtęs galvą jis nusisuko,o demone pasirūpinti nusprendė kiti du vampyrai..
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Sk. 19 05 2013, 7:34 am

Analizuoti demonų neverta. Kad ir kokie panašūs jie visi buvo, ne retas kažkuo skyrėsi nuo savo brolių ir seserų. Vieni mėgavosi savo nemirtingumu, gėrė kraują iš kunigo taurės ir užsikąsdavo užkandžiais iš jo patenos, kiti ne buvo linkę kopti į žiaurumų aukštumas, nors tai, galima sakyti, ir buvo įspausta į jų DNR. O to, kas įgimta, atsikratyti visuomet sunku, veik neįmanoma žinant, jog gyventi tūkstančius metų būnant geru avinėliu pasidaro be proto nuobodu ir monotoniška. Net gi žudant laikas prailgsta, o kaip tuomet jaustis sėdint vienoje vietoje, ar dešimtą kartą aplankant Paryžių, praradus tą subtilų susižavėjimo jausmą ir jaudulį? Vienas aiškus buvo tas, jog antgamtinės būtybės galėjo žavėtis pačia revoliucija, pavyzdžiui, Miriam net buvo pametusi skaičių dalykų, kurie pasikeitė nuo to, kai ji dar dengėsi mirtingumo striuke. Laisvė, lygybė, brolybė, politinės, neretai kvailios ir perspaustos, idealogijos, didžiulis pramonės perversmas, pakeitęs pasaulį nebe atpažįstamai. Demonė regėjo begalę dalykų, visuomet turėjo apie juos savo nuomonę, neretai dalyvaudavo mirtingųjų mitinguose, protestuose, net revoliucijose, kuriose ji kurstydavo žmones sukilti ir išlupti savo tironui žarnas. O audringas peštynes ji mėgdavo ir negalėdavo atsižiūrėti į kraujyje paskendusią gatvę, ar besidarbuojančią giljotiną.
Demonė beveik iš kart suuodė situacijos keblumą ne tik Derekui, bet jai pačiai. Padarai, su kuriais ji dirbo jau be pirmą šimtmetį, nebuvo dori, savo susitarimo besilaikantys pavyzdžiai. Todėl Miriam nenustebo kai jie pasirodė tarpduryje, rankose laikydama keistai atrodančius prietaisus, kurių funkcija tiek kiek ir domino, panašiai ir jaudino demonę. Jeigu nebūtų sedėjusi ant žemės deformuota koja, kurią visomis išgalėmis stengėsi grąžinti į pradinę padėtį, būtų paprasčiausiai iš čia pasprukusi ir palikusi mišrūną tvarkytis vieną, bėda ta, kad negalėjo.
- Kaip visuomet malonu tave matyti, - pusbalsiu ištarusi, Miriam ko jau ko, bet nelaukė, kuomet du paskirti išperos atskirs jos sielą nuo kūno ir amžiams paliks ankštame narve. Pusiau deformuota koja ji pakilo ir ryžtingais kąsniais išplėšė vampyrams gerkles, tai įvyko taip staiga, jog pirminis jos pašnekovas spėjo žengti tik žingsnį ar du. Suėmusi už vieno gerklės ir smakro, ėmė plėšti juos pusiau ir neblogai išsimaudžiusi jo kraujyje, numetė atskirtus gabalus šalin, kol kitas, akimirką kentęs skausmą, iššiepęs iltis atgalios puolė prie demonės ir jai susvirduliavus dėl kvailai ir ne laiku išsuktos kojos, užpuolikas giliai įkišo savo delną jai į organus ir linksmai išsiviepdamas spustelėjo širdį. Susiraukusi nuo skausmo Miriam kiek suglebo, tačiau greit buvo prispausta prie sienos ir į jos vidų buvo lyg ir kažkas įspausta, kažkoks prietaisas, sukėlęs jai tiek skausmo, jog paleista ji suglebo ant žemės ir ėmė klykti nesavu balsu. Keista srovė purtė ją iš vidaus, atrodė, jog pati oda lupasi nuo kaulo ir virsta pelenais. Demonė net akimirką pamanė, kad tai gali būti galas, paskutinioji ar kas panašaus, netgi sekundę poetizavo šią akimirką, bet rezistencija greit pertraukė tokius polėkius ir grąžino į realybę. Į pasaulį, kuriame ji turi išgyventi.
- Niekas nelaužo sandėrių su manimi, sumautas angele, - žaizda jos krūtinėje gijo, o ten įkištas prietaisas pasiliko viduje, o paveikta skausmo, Miriam negalėjo prie jo prisiartinti. Pakėlusi tulžingas akis į vampyrą, kuris nusisukęs kažką kalbėjo su angelu, ištiesusi ranką išplėšė jam koją ir stebėjo, kaip to nesitikėjęs, padaras parkrinta ant žemės priešais ją.
- Mieloji Miriam, - kreipėsi į ją angelas, pakeldamas nuo žemės ir gašliai pirštais perbraukdamas per mažytę žaizdą krūtinėje. – Turbūt tau įdomu, kas ten per prietaisas tavo viduje.. Galiu pasakyti tik tiek, kad nešiotis jį savyje su kiekviena sekunde tau bus vis skausmingiau. Nenustebčiau, jeigu pati ryžtumeisi nuplėšti sau galvą.
Drebėdama iš skausmo, Miriam negalėjo nieko atsakyti, nes kaip ir pasakė angelas, su kiekviena sekunde, ištverti agoniją darėsi vis sunkiau. Net pakelti ranką atrodė beveik neįmanoma, tačiau lyg ir kažką prisiminusi, Miriam akyse blykstelėjo žaisminga viltis. Netikėtai šūsnis angelo šonkaulių pabiro ant žemės, kaukolę ėmė tarsi kažkas taip spausti, jog netrukus, kaulai ims ir pavirs dulkėmis, tačiau kad ir kaip demonė didžiavosi savo pasiekimu, ilgai savo galios išlaikyti neįstengė ir suglebo ant žemės stengdamasi vėl sukaupti kažkiek jėgų. Galbūt ir pavyks, kadangi pats angelas tikrai nebuvo pats sveikiausias.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Sk. 19 05 2013, 10:59 am

Tuos pačius padarus,su kuriais dirbo, o gal kuriems tarnavo Miriam Derekas pažinojo taip pat. Žinoma ne tiesiogei, nei karto nebuvo jų sutikęs, tik vienas jų pasimatymas buvo jam pražūtingas, ir vos išnešęs sveiką kailį vyras suprato - tai ta jėga kurios vengti pridera,kuri gali nustelbti net jį,kad ir koks stiprus jis bebūtų. Ši organizacija labiausiai ir troško jį sugauti. Mišrūnas negalėjo suvokti kam jis toks reikalingas galėtų būti,kokie tikslai užsibrėžti,kokios misijos numatytos jam? Tiesa, demonės padėtis galėjo būti ir blogesnė,ji jiems nebuvo reikalinga ar tokia vertinga ir net Derekas suvokė,kad iškilus grėsmei nebus sunku apsispręsti kam nusukti galvą.
Puolusysis nebuvo itin grabus,bet buvo stiprus, Drekas gavo smūgį ir nuskriejo gerą kelio gabalą,kol palietė sieną,kurioje paliko įdubimą. Pamėginęs atsistoti gavo smūgį, ir dar vieną, ir dar vieną, kol suglebo. Tiesa, apsimetė, tačiau angelas patikėjo ir pasilenkė pakelti leisgyvio kūno. Deja. Derekas vos šiam neištaškė smegenų, bet puolusysis kažkaip išvengė smūgio ir tik susvirduliavo. Galiausiai pusvampyris gavo dozę dujų,kurios sukėlė jam paralyžių,kas be ko,skausmingą. Derekas ne iš kart susigaudė,kad vadas čia ne ramaus,berniokiško veido vampyras visiems vadovaujantis,o puolusysis laikantis užlaužtas jo rankas ir stipriai suspaustą kaklą. Jis išgirdo balsą galvoje, tylų,ramų,bet sakantį klaikius dalykus. Kas nutiko jo globėjui,kas nutiks jam jei nepaklus,kas nutiko,kai jis pastarąjį kartą paspruko nuo jų. Galiausiai buvo išaiškinta priežastis,bet Derekui nerūpėjo,jis užsimerkė ir pasidavė skausmui,kad tik netektų klausytis savo klaikios užduoties smulkmenų. Galiausiai jis buvo paleistas ir perduotas į vampyrų rankas. Angelas patraukė prie Miriam ir kažką kalbėjo,o Derekas apatiškai kabėjo ant kažkokio vampyro rankų konvulsiškai tampomas traukulių. Angelui susmukus,o demonei toliau kovojant visi sujudo,bet po kelių sekundžių angelas pakilo lyg niekur nieko ir pažvelgė moterį,niekinamai, pasišlykštėdamas. Jis sugijo akimirksniu, net greičiau nei vampyrai. Regeneracijos dovana ir telepatija..neblogas derinys. Šis spyrė Miriam, nusispjovė ir pasisuko į mišrūna, bet jis nelaukė kol jam bus sumaitinta dar viena dozė tų klaikių dujų. Viskam užteko akimirkos,kelių mirksnių ir visas namas sproginėjo,lūžo,griuvo,virpėjo karščio bangose. Ugnis paplito patalpoje per sekundę ir apėmė visą namą,visą rūsį,čia buvo karšta kaip pragare, tačiau kažkas sušnypštė,kažkas suūžė ir angelas pagriebęs demonės kūną nusitempė šį kartu sus savimi pro lubas į lauką. Derekas nežinojo,kam jam Miriam,bet dabar buvo daug svarbiau išsisukti nuo liepsnojančių vampyrų ir likti gyvam. Jis išskleidė sparnus ir nusekė pagal angelą,pro išėjimą lubose.
Atgal į viršų Go down
avatar
Svečias
Svečias


RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   Sk. 19 05 2013, 1:04 pm

Tokios agonijos demonė dar nebuvo niekada patyrusi. Tas sumautas, sumautas skausmas gręžė ją kaip lengvabūdę drobę. Pirštais Miriam vis lindo į krūtinės ląstos vidų, sukeldama sau dar daugiau nevilties, tačiau agonijos kaltininko ji užčiupti nesugebėjo. Pirštai judėjo negrabiai, jie drebėjo, o aplink užsiliepsnojusios sienos ne ką padėjo. Net nesuvokdama, jog ne dega ne kas kitas, bet jos namai, demonė stengėsi pakilti ir nešdintis lauk, kol liepsnos nebandė jos paversti beverčiais pelenais. Pajutusi, kaip yra keliama aukštyn ir angelas šaižiai suvaro savo nagus jai į šonkaulius, demonė paprasčiausiai įsiuto. Nesupratusi kodėl, bet skausmingai išskleidusi savo ilgus, juodus sparnus ji akimirką pakibo ore ir prisimerkusi, viduje paviršutiniškai rėkdama ant viso pasaulio dėl nesuvaldomo skausmo, pasirįžo angelui išrašyti mirties nuosprendį. Net jeigu tai ir bus paskutinis dalykas, kurį ji atliks. Sugrupavusi visus vyro kaulus į kelias grupes – į tuos, kurie turi būti išplėšti lauk, ir į tuos, kurie bus agresyviai sutrupinti, demonė akimirksniu atliko savo darbą. Puolęs padaras garsiai suklykė, tačiau be proto greit gijo gijo, kas demonę kiek išvedė iš vėžių, tačiau pasiduoti ji neketino. Bet terliotis taip pat nebuvo kada. Per ilgas užsižaidimas galėjo reikšti kai ką daugiau negu pralaimėjimą, bet ir pačią nelauktą Miriam mirtį. Stipriai suspaudusi angelo galvą ji nuplėšė ją nuo kūno ir žvelgdama į plačiai išplėštas būtybės akis, ėmė plėšti jo odą, mėsą, vingiuotas kraujagysles, lyg vaikiškai ieškodama pačios kaukolės. O ją atradusi, savomis rankomis sutrupino į smilteles ir paleido pavėjuj. Nežinojo, ar angelas dar galės atsikurti, bet puikiai nujautė savo lemtį, jeigu taip nutiks – nebeturėjo jėgų niekam, net skraidyti, darėsi silpna ir norėjosi kristi į žemyn į plačiai ugnyje paskendusį pastatą, laikytą namais. Taip Miriam ir padarė – nusileido kiek tolėliau, kieme ir atsirėmusi į medį, užsimerkusi ir sugniuždyta, bandė susivokti ir nuspręsti kaip elgtis. Tačiau greit pro išdaužtas namo sienas išniro padarai, apie kuriuos demonė buvo pamiršusi. Išvydę ją su demonstratyviai rodomais sparnais net suklegėjo iš pasitenkinimo, iš kart sugalvoję kaip atsikeršyti už tokį įžūlų bei nepaklusnų elgesį. Suėmę ją už pažastų kaip lėlę, pirštais apglėbė vieną sparną ir ėmė lėtai, pamažu jį plėšti nuo odos. Agonija nuo prietaiso maišėsi su skausmu, patiriamu atimant jai tokią artimą, raminančią kūno dalį. Juos išskleidusi, nežinia kodėl, Miriam pasijusdavo kažkam tai artimesnė, bet taip pat jų pagalba kiekvieną kartą atitoldavo ne tik nuo žemės, bet ir nuo kažko kito, kas ją slėgė. Klykdama ir beviltiškai bandydama pabėgti, Miriam nuleido galvą ir nebegalėdama to daugiau kęsti, paprasčiausiai norėjo numirti, tačiau nesižemindama ir neprašydama pasigailėti, kentė budelių pašaipą ir žiaurumą.

Atgal į viršų Go down

Sponsored content



RašytiTemos pavadinimas: Re: Rūsys   

Atgal į viršų Go down
 

Rūsys

Rodyti ankstesnę temą Rodyti sekančią temą Atgal į viršų 
Puslapis 11

Permissions in this forum:Jūs negalite atsakinėti į pranešimus šiame forume
 :: Corin ir Jonathan namas.-