-na gerai,-linktelėjo ir nusišypsojo. Dar keleta minučių paspoksojusi į debesis ji pasisuko į Trevorą.-jei atvirai, pagal viską turėčiau jau eiti į pilį, bet aš nenoriu...ir jei nori gali pasilikti ir tu, per nakt,-sulinksėjo nepagalvodama, gal jis net ir nesiruošė niekur eiti, bet neesmė. Rankomis greitai aprinkusi šapelius ji sukrovė juos į krūvą, ale laužiuką užkurs.

-ne, nemanau ar reikia...,-nutęsė ir kiek pasvarstydama iš rankų paleido ugnies ir lauželis kaip mat ėmė degti.-na va,-pasivalė rankas ir patogiau įsitaisiusi atsisėdo šalia jo.-ir kas galėjo pagalvoti...,-sumurmėjo po kelių akimirkų nepabaigdama minties ir kiek šyptelėdama.

Kiek pasižiūrėjusi į zefyrų maišelį ji užsispoksojo į liepsnas.
-na...kas galėjo pagalvoti, jog aš kada nors draugiškai šnekučiuosiuosi su velniu, lyg mes būtume buvę seni pažįstami iš praeities...(?),-kiek šyptelėjo.-bet nėra jau taip blogai kaip atrodo,-linktelėjo stebėdama jį.

Vat ji kaip ir žiūrėjo į jo zefyrą. Bet va nebus vagis ir pati savo pasiruoš. Tad paiemė vieną iš maišelio, perdūrė jį su pagaliuku ir pradėjo laikyti virš liepsnų.
-nemanau, tikrai nemanau,-papurtė galvą kiek užsigalvodama. Bet ilgai nesvarščiusi numojo ranka ir tiesiog gyveno šia akimirmka.-kas bus, tas bus,-šyptelėjo žvilgtelėdama į vaikiną ir patraukusi savąjį zefyrą nuo ugnies pradėjo jį vėsinti ir tada pridėjo prie lūpų.

Atsikandusi zefyro ji vėl sužiūro į vaikiną.
-manau aš galiu niekam nesakyti ir tai gali likti paslaptimi tik tarp mūsų,-linktelėjo galva.-bet tada ir tu turi niekam neprasitarti, kad aš galo negaučiau...,-linktelėjo ir vėl atsikando zefyro, tada pasilenkė arčiau ugnies, ale šildėsi.

-tada gerai,-sulinksėjo ir baigusi zefyrą abiem rankomis atsirėmė ir vat pusiau atsigulė.-aham, jis jis, tas pats,-linktelėjo atsakiusi į jo klausimą ir vėl spoksojo į liepsnas.

-aww, priimsiu kaip komplimentą,-sulinksėjo šyptelėjusi.-Bet jis nėra toks ir blogas, na bent jau man taip atrodo. Jis linkęs viską išspręsti kuo gražesniu būdu..., nors kaip jau ir sakiau, nekalbėkim apie tavo ir mano šeimą, jei galima,-sulinksėjo ir užvertė galvą į dangų.

Pasukusi galvą į vaikiną Danielė gūžteli.
-kokia aš? paprasta, ne stebuklinga,-nusijuokia kiek garsiau, bet tada vėl ale surimtėja.-ką konkrečiai norėtum žinoti?,-kilsteli antakius.

-naa, laisvu metu...kaip jau ir pastebėjai mėgstu viena plaukioti visokiais nežinomais keliais, vat pavyždžiui kaip ir šiandieną,-linktelėjo jam.-na, vaikystėje man teko susidurti su kempiniuku plačiakelniu ir va pikačių, jie buvo mano mėgstamiausi herojai,-sukikeno užsikišdama plaukų sruogą už ausies.-na, o dabar greičiausiai, kad karibų piratų, arba tiesiog neturiu kažko išskirtinio,-sulinksėjo perlėkdama per prisiminimus.-o, tu kaip?,-kilstelėjo antakius aukštyn.

Išgirdusi jo antrą pasisakymą Danielė primerkė akis ir smalsiai sužiūro į jį.
-kuria čia prasme? ,-bandė išmąstyti ką jis tuo norėjo pasakyti, dėja nieko nesigavo. Bet koo norėt, gi naktis jau, nebe taip ir greitai jau veikia merginos smegenys.

-ką tu...visiškai nenoriu miegoti,-papurtė galvą ir atsisėdo, pasitrynusi akis pasisuko į vaikiną.-na, gerai, gal ir noriu bet vien dėl tavęs neužmigsiu, nebent tau nusibodo su manimi kalbėti,-klausiamai pasižiūrėjo į vaikiną ir šyptelėjo.

-taip, taip, o pabučiavęs mane pasišlykštėsi manimi ir nebenorėsi daugiau susitikti,-suprunkštė,neesmė, kad kažką nusišnekėjo, bet numojusi ranka žvilgtelėjo į gestantį laužą.
-na jei ir toliau čia būsim tai reikia šakų kokių didesnių, nes noriu matyti tave,-sulinksėjo ir iš lėto atsistojo.